Neatmenamais laikais žmogus apgyveno savo planetą — ir tai buvo pirmasis žemės atradimas. Slinko amžiai ir tūkstantmečiai. Ispanų, portugalų, anglų, prancūzų, rusų jūrininkai ir keliautojai pasaulio žemėlapyje pažymėjo nežinomas šalis, jūras, salas, kalnagūbrius ir vandenynus. XV—XVIII amžius buvo antrojo planetos atradimo epooha, Didžiųjų geografinių atradimų epocha. Praeitas šimtmetis ir dabartinis amžius — trečiojo planetos atradimo epocha, ir ją pamatuotai galėtume vadinti „Didžiųjų istorinių atradimų epocha".
Biblija ir antikos istorikų liudijimai — štai ir visi senovės istorijos dokumentai, kuriais rėmėsi Europos istorikai ir filosofai ligi pat XIX amžiaus. O nuo tos akimirkos, kai buvo pradėti skaityti Egipto hieroglifai ir Mezopotamijos dantiraštis, tų istorinių dokumentų srautas ėmė plūsti it potvynis — šių dienų mokslininkams net laiko nebeužtenka vien perskaityti visiems dokumentams, paveldėtiems iš tolimų epochų. Viduramžiais Biblijos žodžiu buvo tikima aklai. Skeptiškasis XVIII amžius Biblijos istorijas pavadino „pasakomis". Šiandien orientalistai krikščionių ir judėjų šventąją knygą laiko puikiu istorijos dokumentu, tik labai savitu: kiekvieną Biblijos vardą, geografijos pavadinimą, įvykį, datą reikia savotiškai „iššifruoti", nes realūs įvykiai, žmonės, tautos, miestai Biblijos tekste, kaip savitoje „mito prizmėje", lūžo — įgavo fantastišką arba poetinį drabužį.
Bibliją kūrė kaip mitologijos kūrinį judėjų pamokslininkai, žyniai ir poetai per keletą šimtmečių nuo XIII amžiaus prieš mūsų erą. Joje sukaupti senesnės, Mezopotamijos, kultūros mitai ir padavimai. Ji atspindėjo realius ano meto Artimųjų Rytų įvykius ir, kaip dera bet kuriam šventam raštui, apibendrintai pavaizdavo pasaulį nuo pat atsiradimo ligi būsimo galo.
Iššifruotas Biblijos žodis padėjo mokslininkams suvokti daugelį istorijos įvykių. Sių laikų istorikai savo žinioje turi ne tik krikščionių ir judėjų šventąją knygą, bet ir kitas, kurios yra toks pat vertingas šaltinis (beje, kaip ir Biblija, reikalaująs kruopščiai ir įdėmiai šifruojamas). Tokie yra „Vedai", induizmo šventosios knygos, ypač seniausioji, ilgiausioji ir įdomiausioji iš jų — vadinamoji „Rig-Vedas". Tokia yra ir „Avesta" —ugnies garbintojų paršų šventoji knyga, tokia ir „Popol Vuch", arba „Tautų knyga", indėnų kičių epas. Apstu tokių įvairiausių pasaulio tautų mitų,, legendų, padavimų, o kartais net pasakų. Jeigu turėsime galvoje ypatingą „mito prizmę", kurioje lūžo realūs įvykiai, tai jie yra puikūs istorijos dokumentai, nes per juos galima įžvelgti tūkstantmečių tamsą.
Tik išmokę daugybę įvairių kalbų, mokslininkai galėjo perskaityti senovės raštą ir šventąsias knygas. Studijuodami „Rig-Vėdo" ir „Avestos" tekstus, filologai nustebę pamatė nepaprastą senovės indų ir senovės iranėnų kalbų žodžių panašumą... į graikų, lotynų, prancūzų, ispanų, lietuvių, rusų kalbos žodžius, trumpai tariant, beveik į visų Europos, tame tarpe Švedijos, Norvegijos ir net tolimosios Islandijos, kalbų žodžius! Žodžių ir šaknų panašumas buvo neatsitiktinis — mat, tos kalbos, pavadintos „indoeuropiečių" vardu, yra senos giminės. Tas atradimas tapo pamatu naujam mokslui — lyginamajai istorinei kalbotyrai, kuri savo ruožtu tapo šiuolaikinės kalbotyros šerdis. Tačiau toks pat svarbus tas atradimas buvo ir istorijos mokslui — juk ne tik tekstai, bet ir pati kalba, jos gramatika ir ypač žodynas gali būti puikus istorijos šaltinis, be to, dar toks, kurio nepalietė „redaktorių" — valdovų, žynių, valdininkų ir raštininkų — ranka.
Dar daugiau: kalbos duomenys yra tas įrankis, su kuriuo istorikas gali prasiskverbti į tokias laikų gelmes, kur rašto meno dar nė nebuvo ir jokių kitų daiktinių įrodymų neišliko — čia žodynai gali pakeisti archeologų kastuvus ir senovės kronikininkų pranešimus!
Iš kur yra kilusios indoeuropiečių kalbos, taigi ir gentys, kalbėjusios „indoeuropiečių kalba" (arba, kaip spėja daugelis tyrėjų, — gentiniais dialektais)? Kokia buvo jų kultūra, kuo vertėsi indoeuropiečiai? Indoeuropiečių visuomenė bus iširusi labai seniai, tais laikais, kai dar nebuvo išrastas raštas. Archeologijos mokslas šiame bare taip pat kol kas bejėgis: nė viena iš kultūrų, randamų didžiulėse Eurazijos platybėse, negali būti neabejotinai susieta su indoeuropiečiais. Lieka tik kalbos duomenys. Gretindami įvairių indoeuropiečių kalbų žodynus ir suradę juose seniausią bendros leksikos sluoksnį, kalbininkai daug papasakojo istorikams.
Imkime žodį „tėvas", kuris angliškai skamba kaip „fade", vokiškai — „fater", lotyniškai ir graikiškai — „pater", prancūziškai — „per", ispaniškai — „padre", senąja indų ir senąja persų kalba — „pitar", keltų (senojoje galų, šiuolaikinėje bretonų, airių, valų) kalbose — „ater" ir „atar". Visi tie žodžiai kilę iš bendros indoeuropiečių šaknies, kuri turi „šeimininko" reikšmę. Taigi šeimoje tėvo būta galvos. Kitaip tariant, indoeuropiečiai jau buvo praėję matriarchato stadiją ir gyveno patriarchato santvarkoje.
Lygiai taip pat „kalbos archeologija" parodė, jog indoeuropiečiai išmanė žemdirbystę. Štai kad ir rusų kalbos „zerno", vokiečių ir anglų „korn", lotynų „granum". Arba senosios slavų kalbos arimo vardas „ora-ti", lotynų „arat", graikų „aroi". O naminių gyvulių pavadinimai, be to, diferencijuoti — atskiri karvės, veršiuko, avies, ėriuko, arklio, kumeliuko, jaučio ir kitų gyvulių — rodo, jog svarbiausias indoeuropiečių verslas buvo vis dėlto ne žemdirbystė, o gyvulininkystė.
Tas faktas padėjo gerokai susiaurinti tariamos indoeuropiečių sente-vynės ribas: tai nieku būdu negalėjo būti Lietuvos miškai arba Airijos sala (kaip kad manė kurie-ne-kurie mokslininkai). Tikriau jos buvo ieškoti; Juodosios jūros arba centrinės Azijos stepėse. Beje, pastarieji kalbininkų-tyrimai verčia spėti, jog veikiausiai tai Mažoji Azija. Mat, kuriose-ne-ku-riose Kaukazo ir semitų kalbose esama bendrų žodžių, kurie nieku būdu negalėjo būti skolinti, nes yra iš pagrindinio žodyno fondo. Tai rodo artimą minėtų kalbų giminystę ir tinkamiausią „bendro gyvenimo" teritoriją esant Mažąją Aziją.
Kalba ilgainiui keičiasi. Suprantama, kad juo ankstesnėje raidos stadijoje užtinkame vieną ar kitą kalbą, juo vertingesnės informacijos gali gauti istorikas. Įminę senovės raštijos paslaptį, mokslininkai tiria graikų kalbos raidą daugiau kaip per trisdešimt šimtmečių (nes graikų kalba įamžinta molinėse lentelėse, parašytose tūkstantis metų prieš Homerą!). Ne mažesnį laiko tarpą aprėpia egiptiečių ir akadų kalbų istorija. Buvo aptiktos ištisos indoeuropiečių kalbų „šakos", be ženklo dingusios nuo žemės paviršiaus, ir naujos kalbų šeimos, pavyzdžiui, churių urartų, kuriomis kalbėjo galingose Senovės Rytų valstybėse — Mitanyje ir Urarta, „Senovės raštijų ir kalbų atradimas devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuje rodo didžiulę žmogaus proto jėgą, — pamatuotai rašo žinomas vokiečių mokslininkas Johanas Fridrichas, — ...tuo būdu istorijos akiratis buvo pastūmėtas toli į amžių glūdumą. Prie žmonijos istorijos pustrečio tūkstantmečio, kurį žinojo mokslas, dabar prisidėjo mažiausiai dar tiek pat. Mūsų akyse iškilo ne tik tolimų epochų politiniai įvykiai, bet ir senovės tautų materialinė ir dvasinė kultūra. Mes susipažinome su jų būstais, drabužiais ir gyvenimo būdu, jų religija, teise ir moksliniu mąstymu. Išsiplėtusios erdvės ir laiko perspektyvos padeda mums tvirčiau kalbėti apia žmogaus gyvenimo ir mąstymo raidą."
Istorikas plačiai naudojasi senovės tekstais, giminaičių kalbų žodynų duomenimis... Bet jeigu jis neturi nei tekstų, nei žodynų? Pasirodo, ir tokioje bėdoje istorijos, mokslui gali gerokai padėti kalbotyros mokslas, tiksliau, bendras istorijos, kalbotyros ir geografijos mokslų kūdikis toponimika. Miestų, vietovių, kalnų ir ypač upių vardai pergyvena valstybes, tautas, kalbas — ne be reikalo ir vadina juos kartais „žemėlapio paviršiaus istorija"! Dono, Dnepro, Dunojaus, Dnestro, Doneco upių vardai rodo, jog kadaise Pietų Europos teritorijoje ir Juodosios jūros pakrantėse gyvenę skitai, nes skitų kalboje žodis „don" reiškė „vanduo" arba „upė", o tuo tarpu dabartiniams gyventojams minėtų upių vardai nieko nesako.
Toponimika šiuolaikiniams mokslininkams padeda daryti atradimus tokiose, atrodytų, iš panagių ir nuodugniai ištirtose srityse, kaip antikos pasaulio istorija. Pasirodo, kad seniausi Graikijos ir Egėjo jūros salų gyventojai buvo tautos (arba viena tauta), kuri kalbėjo ne indoeuropiečių kalba. Ji sąlygiškai pavadinta „egėjų" kalba. Paskui iš rytų į Egėjidę įsi-, skverbė hetitai ir kitos tautos. Įkandin jų (o gal ir sykiu su jais) į Graikijos teritoriją iš šiaurės atkilo pelazgai, kurių kalba artima dabar išnykusiai trakų, gimtajai garsiojo Spartako kalbai. Ir tik tarp III ir II tūkstantmečio prieš mūsų erą Egėjidėje pasirodė pirmieji graikai. Taigi geografijos vardų analize buvo įžvelgti čia keturi „sluoksniai", palikti keturių įvairių kultūrų ir tautų: „egėjų", hetitų, pelazgų ir graikų.
Teisybė, tuos sluoksnius galima įžvelgti ne tik geografijos vardų analize. Toponimika padeda istorikams tik konstatuoti, kokiai etninei grupei priderėjo vieni ar kiti Egėjidės gyventojai, — o amžius kasinėdami senojoje Elados žemėje, mokslininkai surinko šimtus tūkstančių daiktinių paminklų, kuriuos paliko Graikijos ir Egėjo salų gyventojai.
Kasinėti Eladoje pradėta dar antikos laikais, kai kolekcionavimo karštligė buvo pagavusi elenų viešpatysčių ir Romos imperijos turčius. Beje, tai sunku pavadinti kasinėjimais įprastine to žodžio prasme. Veikiau tai buvo senovės graikų maldyklų, mauzoliejų, rūsių plėšimas. Viduramžiais visi antikos paminklai buvo laikomi „stabmeldiški" ir barbariškai buvo naikinami. Ir atvirkščiai — Renesanso epochoje neregėtai stipriai vėl įsižiebia domėjimasis antikos kultūra. Vėl pradedama kasinėti. Deja, svarbiausias tų „kasinėjimii" tikslas buvo meno kūriniai, statulos, bareljefai, geriausiu atveju — monetos ir įrašai, visa kita antikos senienų kolekcininkų ir mėgėjų nedomino.
XVIII amžiaus pradžioje buvo aptikti Vezuvijaus pelenuose palaidoto romėnų miesto Herkulano griuvėsiai. To paties šimtmečio viduryje buvo rastas dar vienas miestas, irgi palaidotas Vezuvijaus išsiveržimo, — Pompėja. Ilgus metus trukę tų miestų kasinėjimai privertė mokslininkus atidžiai rūpintis kiekviena detale, menkiausiu, atrodytų, daiktu — ir tai paskatino sukurti šiuolaikinius archeologinio kasinėjimo metodus. O puikus antikos kultūros specialistas J. Vinkelmanas antrojoje XVIII amžiaus pusėje permetė „tiltą" tarp antikos autorių informacijos ir archeologų rastų meno paminklų, parodė meno stilių raidą, glaudžiai susijusią su bendrąja antikos kultūros plėtote. (Štai kodėl Vinkelmanas kartais vadinamas „archeologijos tėvu" ir „meno istorijos tėvu".)
Nuo praeito šimtmečio antrosios pusės archeologai kasinėja Eladoje ir „eleninėje" Mažojoje Azijoje, atkuria Olimpiją, šventąją vietą, kur vyko garsiosios Olimpinės žaidynės (surasta 130 marmurinių statulų ir bareljefų, 1000 įrašų, 6000 monetų, 13 tūkstančių žalvarinių daiktų ir tūkstančiai įvairių terakotos dirbinių). Kasinėjama Atėnuose, Delfuose. Pergame randamas garsusis Pergamo altorius, o Halikarnase — vienas iš septynių pasaulio stebuklų, mauzoliejus, pastatytas Karijos satrapui Mauzolui.
O tuo tarpu, kai mokslininkai archeologai kartu su filologais ir istorikais rekonstruoja klasikinės senovės pasaulį, entuziastas ir romantikas, archeologas mėgėjas Henrikas Šlimanas, pirklys milijonierius ir didelis Homero gerbėjas, randa visiškai naują kultūrą, pirmesnę už „klasikinę antiką" ir šimtmečiais už ją senesnę.
Šlimanas mirė tvirtai įsitikinęs, kad tai ta pati kultūra, kurią apdainavo Homeras. Bet veikiai anglų archeologas Arturas Evansas savo kasinėjimais Kretos saloje parodė, jog iš tikrųjų prieš „klasikinę" antikos pasaulio kultūrą gyvavusi senesnė civilizacija, kurios centras buvęs Kreta ir kuri, pasak paties Evanso, buvusi iš tiesų „nepaprastas reiškinys", nes joje nebuvę „nė ženklo graikų ar romėnų kultūros".
Mino vardu — pagal legendinį valdovą Miną — pavadintos kultūros paminklų teberandama dar ir šiandien. Kiekvienos naujos archeologų ekspedicijos duomenys netikėti, jie verčia iš naujo peržiūrėti Egėjidės istoriją. O juk tas rajonas atrodė esąs toks jau ištirtas! Ir todėl nėra ko stebėtis, kad kitose šalyse istorikai ir archeologai randa dar nuostabesnių dalykų.
Egipto piramides jau senovės autoriai vadino „pirmuoju pasaulio stebuklu". 1822 metais, kai genialusis prancūzų mokslininkas Fransua Sam-poljonas rado būdą perskaityti piramidžių šalies paslaptinguosius hieroglifus, iškilo naujas mokslas — egiptologija, atkūrusi savitą, seną ir didingą Egipto civilizaciją. Išmonės pagražinti Herodoto žodžiai, dar nuostabesni „chaldėjų žynio Bėro" kūriniai ir nemenkesnės fantazijos Biblijos vaizdai — štai ir viskas, ką žinojo praėjusių amžių mokslininkai apie „miestų tėvą" Babiloną ir „liūtų guolį" Asiriją. Tik štai archeologai pradeda kasinėti „biblinėse" Artimųjų Rytų šalyse — ir nustebusi žmonija išvysta didžiulių šventyklų ir rūmų griuvėsius, net patį išgarsėjusį „Babelio bokštą". Šifruotojai imasi kruopščiai tirti tūkstančius dantiraščio lentelių, o kai jiems pasiseka perskaityti, randasi naujas mokslas, asirologija, ti-riąs Mezopotamijos senovės kultūras. O paskui nuo asirologijos atsiskiria šumerologija — nes pasirodo, kad prieš „biblines" Babilono ir Asirijos kultūras gyvavusi dar senesnė civilizacija, sukurta šumerų, kalbėjusių savita kalba ir vartojusių pieštinį raštą (jis davė pagrindą Mezopotamijos dantiraščiui).
XX amžiaus pradžioje darosi aišku, jog senovės Rytų teritorijoje, be Egipto ir Mezopotamijos, būta dar trečios didelės civilizacijos — hetitų. Pirmojo pasaulinio karo metais žymiam čekų mokslininkui Bedržichul Hroznui pasiseka rasti paslaptingosios hetitų kalbos „raktą". Ji, pasirodo, buvusi indoeuropiečių, giminė graikų, rusų ir kitoms kalboms (palyginkime rusų „nebo" ir hetitų „nebis", rusų „voda" ir hetitų „vadar", rusų „košt" ir hetitų „hasta" ir kt.). Taip išaugo dar viena mokslo šaka — hetitologija.
Trisdešimtajame ir keturiasdešimtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje anglų ir indų archeologai randa pirmiau visiškai nežinotą kultūrą, jų pavadintą „protoindžių" (t. y. „pirmykšte indų"). Mat, karingos arijų gentys, apie kurias pasakoja jau minėtas „Rig-Vėdas", įsibrovusios į Indostaną, pateko ne į laukinę šalį, o atvirkščiai — patys klajokliai arijai pasiskolino iš protoindžių civilizacijos kūrėjų pagrindinius tos didžios kultūros elementus, kuri klestėte klestėjo senovinėje Indijoje.
Dar praeitame amžiuje amerikietis keliautojas ir diplomatas Stivensas plačiai išgarsino nuostabias Centrinės Amerikos džiunglių skulptūras ir šventyklas. Per šimtmetį archeologai rado čia dešimtis senovės miestų, iškasė šimtus statulų, šventyklų, memorialinių stelų su kalendoriniais ir hieroglifiniais įrašais. Ispanų kronikininkai pasakoja, kaip buvę išgriauti ir apiplėšti actekų miestai Meksikos slėnyje ir indėnų majų miestai Jukatano pusiasalyje. O tiek actekai, tiek Jukatano majai tik paveldėjo senesnes ir aukštesnes civilizacijas, kurios gyveno Centrinėje Amerikoje. Ir ne tik Centrinėje — nes Kolumbijos, Peru, Bolivijos, Ekvadoro teritorijoje rasta taip pat daug meno kūrinių, rašto paminklų, šventyklų ir statulų, kuriuos indėnai sukūrė prieš šimtus metų — kai į Naujojo pasaulio žemę dar nebuvo įkėlęs kojos europietis.
Prieš Kolumbą gyvavusių Amerikos kultūrų istoriją tiria amerikanis-tika, dar viena istorijos mokslo šaka. Senovės ir viduramžių Afrikos kultūras pradeda kelti iš nebūties kitas jaunas mokslas — afrikanistika. Ilgą laiką Juodasis žemynas buvo laikomas „neturįs istorijos", nes afrikiečiai, buvo manoma, negebą kurti savitos kultūros ir savo valstybių. Dabar tas rasistų mitas, galima sakyti, visiškai išsklaidytas. Įstabios Tasilio freskos ir tokie pat puikūs, nors ir ne taip plačiai žinomi Fecano, Tanganikos, Pietų Afrikos uolų piešiniai, nuostabūs pastatai Zimbabvėje, kur kadaise buvo mėginta ieškoti karaliaus Saliamono kasyklų, ir didingas Inijangos kalnų kompleksas, kurio statyba pareikalavo darbo ne mažiau, kaip Egipto piramidės; Benino žalvario šedevrai ir net senesnės ir puikesnės Ifės skulptūros; slėpiningi griuvėsiai Pietų Afrikos pakrantėse ir dar slėpiningesni Pietų Afrikos piešiniai; didi Aksumo viešpatystė Etiopijoje ir kur kas didingesnė ir senesnė Merojės viešpatystė, kurios valdžia siekė nuo Centrinės Afrikos ligi Nilo žiočių, — visa tai tik fragmentai iš ilgaamžės Juodojo žemyno istorijos, tik vienas kitas didžiulio tomo puslapis.
Ligi pat mūsų amžiaus vidurio Australija ir Okeanija buvo archeologams tenae incognitae — nežinomi kraštai, nes neverta nė minėti geologų, aukso ieškotojų ir fermerių atsitiktinių radinių. Mūsų dienomis ir tie atokūs žemės kampeliai pradeda dominti archeologus. Australijos iškasenos tūkstančius metų į praeitį nukėlė datą, kada pradėjo žmonės gyventi penktajame žemyne. Okeanijos iškasenos — Fidžio salose ir Mikronezijoje, Havajuose ir Markizų salose, Velykų saloje ir Naujojoje Zelandijoje — tik pradžia tyrimų, tik pirmieji žingsniai, kuriuos žengia dar vienas naujas mokslas — okeanistika.
„Archeologija padarė istorijos mokslo perversmą. Ji išplėtė istorijos akiratį beveik tiek pat, kiek teleskopas astronomijos. Ji šimtus kartų padidino istorijai perspektyvą į praeitį, lygiai kaip mikroskopas parodė biologijai, jog didelių organizmų paviršius dengia gyvas mažytes ląsteles. Pagaliau ji istorijos mokslų mastą ir turinį pakeitė tiek pat, kiek radioaktyvumas — chemijos. Pirma, archeologijai rūpi daugiausia kasdieninės apyvokos daiktai, prietaisai ir išradimai, tokie, kaip namai, sausinamieji grioviai, kirviai ir kt., kurie patys savaime kur kas labiau pakeitė gyvenimą nepalyginamai didesniam skaičiui žmonių, negu bet kurios kautynės arba sąmokslas. Tačiau domėtis tokiais daiktais mokslininkams istorikams pirmiau neleido orumas", — taip savo mokslo įnašą vertina anglų archeologas Gordonas Caildas.
Archeologija, ta „kastuvu apsiginklavusi istorija", mūsų dienomis pradeda vartoti ne vien tą žemkasio įnagį. Ji griebiasi geriausių XX amžiaus technikos laimėjimų. Nuo „aklųjų" kasinėjimų kentėjo dažniausiai kapai: mat, rūsio sandara iš pradžių archeologui nežinoma. O juk menkiausias neatsargus judesys gali niekais paversti nepaprastai vertingus daiktus, konservuotus kape. Todėl šiuolaikinė archeologija imasi elektrinės žvalgybos. Tuo metodu ieškoma požeminių rūdos, naftos ar vandens telkinių. Srovės varža kinta, vos tik „elektrinis žvalgas" aptinka kapo ar rūsio tuštumą. O vėliau, kai kapas surastas, archeologui praverčia foto-zondas: iš pradžių rastame kape gręžiamas gruntas, pro skylę įkišamas fotoaparatas su elektros žybsniu. Juo iš vidaus fotografuojamas iš tiesų kapo tamsumo mauzoliejus. Iš nuotraukų patyręs rūsio sandarą, archeologas gali pradėti kasinėti jau ne aklai, o planingai.
Dingusių miestų griuvėsių, žuvusių civilizacijų žymių labai dažnai esti ten, kur dabar viešpatauja smėlynai arba keroja džiunglės. Ilgai klajojęs po neįžengiamus Centrinės Amerikos brūzgynus amerikietis tyrėjas Stivensas rado indėnų majų kultūros paminklų (tai viena iš aukščiausių Naujojo pasaulio kultūrų, gyvavusių prieš Kolumbo laikus). Po sunkių žygių nykiais Gobio dykumos smėlynais rusų keliautojas Kozlovas rado „mirusiųjų miestą" Chara Chotą, kadaise galingos, bet vėliau Čingischano ordų barbariškai sunaikintos tangutų valstybės sostinę. Dabar senovės trobesių ir miestų ieškoma aerofotonuotraukomis. Iš lėktuvo, prieš pradedant kasinėti, buvo nufotografuotas senovės Chorezmas, beveik visiškai palaidotas smėlynų. Aerofotonuotraukos padėjo tarybiniams archeologams tirti apgalvotai ir pagal kruopščiai susidarytą planą. Buvo surasta savita ir sena Chorezmo civilizacija.
Kriminalistikos ir atominės fizikos, kibernetikos ir trasiologijos, genetikos ir chemijos laimėjimai vis dažniau praverčia archeologijos mokslui. Egipto mokslininkai mėgina kosminiais spinduliais sudaryti milžinišką dviejų didžiausių, Hefreno ir Heopso, piramidžių „rentgenogramą", vildamiesi rasti slaptų kamerų ir būstų, pridengtų storomis akmens plokštėmis ir gerai užmūrytų.
Pasakojimas apie šiuolaikinius archeologijos metodus, jos pastangas tapti su kitų mokslų pagalba tiksliuoju mokslu nesutilptų net šimtuose puslapių. Ir šioje knygoje bus pasitenkinta tik viena tų ryšhĮ sritimi. O būtent — ryšiais tarp „povandeninio kosmoso" atradimo ir mūsų planetos „Didžiojo istorinio atradimo", kuris sukurtas ir kuriamas archeologų, kalbininkų, etnografų, antropologų. Tų dviejų didžiųjų atradimų kūdikis yra ir nauja mokslo šaka — povandeninė archeologija.
Kai buvo išrastas akvalangas, archeologai ieškoti ir kasinėti persikėlė iš sausumos į jūros dugną. Beje, pirmuosius žingsnius povandeninė archeologija žengė, dar neišradus akvalango. Kaip ir „sausumos" archeologija, starto aikštelei povandeninė archeologija pasirinko Eladą — tik ne jos sausumą, o vandenis.
Povandeninės archeologijos atsiradimas žymimas paprastai 1802 metais, kai graikų narai iš „Mentoro" laivo, paskendusio netoli Antikifero salos, iškėlė dėžes su neįkainojamais Partenono frizais (nuodugnų apra-lyrną rasite Patriko Pringlo knygoje „Nuotykiai po vandeniu", išleistoje Cidrometeoizdato). Praėjo beveik šimtmetis. 1900 metų pabaigoje graikai, žvejoję kempines, netoli nuo „Mentoro" žuvimo vietos visiškai netyčia dugne pamatė statulos ranką, kyšančią iš dumblo. Nardydami į dugną, jie rado čia ištisą antikos meno paminklų kapinyną. Tą pačią dieną apie radinį sužinojo Graikijos vyriausybė. Nuo 1900 metų lapkričio ligi 1901 metų rugsėjo 60 metrų gelmėje dirbo speciali ekspedicija — pirmoji iš tiesų graikų ekspedicija Graikijoje ir pirmoji visame pasaulyje povandeninė archeologijos ekspedicija.
Kitą didelę povandeninę ekspediciją archeologai atliko 1907 metais netoli nuo Tuniso uosto Machdijos. Cia taip pat atsitiktinai buvo rasta paskendusio laivo liekanų. Jo būta pilno marmurinių kolonų, žalvarinių ir marmurinių skulptūrų, keraminių indų ir marmurinių plokščių. Penkis sezonus, ligi pat 1913 metų, buvo kasinėjama po vandeniu. Iš dugno buvo Iškelta puikių antikos skulptūros kūrinių, taip pat aibės meno amatų dirbinių.
Povandeniniai archeologijos tyrimai vyko ir tarp dviejų pasaulinių karų — trečiajame ir ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje. Bet tikri, platūs darbai prasidėjo tik tada, kai 1943 metais buvo išrastas akvalangas. Akvalangininkai Viduržemio jūros vandenyse rado dešimtis laivų, iškėlė iš dugno didžiulę daugybę antikos amforų, skulptūrų, buities reikmenų, marmurinių plokščių ir kolonų. Apie tuos radinius gerai papasakota V. Blavatskio ir G. Košelenkos knygoje „Povandeninė archeologija" (TSRS MA mokslo populiarinamoji serija), jau minėtoje Patriko Pringlo knygoje, taip pat G. Lindės ir E. Bretšneiderio knygoje „Iš amžių ir vandens glūdumos", kurią išleido tas pats Gidrometeoizdatas. Jų teiginiai šioje knygoje nebus kartojami.
Povandeninės archeologijos uždavinys — ne vien ieškoti ir tirti paskendusius laivus. Ieškodami laivų, archeologai ieškojo ir paskendusių vietovių. Ir ne vien vietovių. Vieną iš pirmųjų povandeninės archeologijos tyrimų atliko amerikietis mokslininkas E. Tompsonas 1904 metais, o jo tikslas buvo... surasti indėnų majų lobius, gulinčius senovės miesto Čičenicos šventojo šulinio dugne!
Nėra reikalo pasakoti apie šventojo majų šulinio tyrimus, kuriuos atliko Tompsonas, — skaitytojas gali sužinoti apie juos iš patrauklaus „archeologijos romano", parašyto Ceramo. Paskaitykite paskutinę jo knygos „Dievai, kapai ir mokslininkai"1 dalį. Tačiau verta papasakoti apie Tompso-no ieškojimų tęsinį. 1961 metais pas šventąjį Čičenicos šulinį atkilo didelė ir gerai apsirūpinusi ekspedicija — Meksikos miesto antropologijos ir istorijos nacionalinio instituto archeologai, Meksikos vandens sporto klubo akvalangininkai ir JAV povandeninės technikos specialistai.
Tompsonas dirbo paprasta žemseme, jam pasisekė iš šventojo šulinio dugno ištraukti tūkstančius įvairiausių daiktų — nuo neįkainojamų aukso skritulių, kuriuose vaizduojamos batalinės ir ritualinės scenos, ligi įmestų į šulinį nelaimingų aukų kaulų. O dabar archeologai nuleido į šulinį specialų 25 centimetrų skersmens vamzdį, į kurį suspaustu oru kartu su vandeniu buvo siurbiamas ir metamas į viršų dumblas, smulkūs daiktai. Ir jau pirmosios darbo dienos pabaigoje archeologams prieš akis stūksojo „laimikis" — keramikos šukės ir gabalėliai geltonos kvapnios dervos, kurią senovės majai vartojo savo apeigoms.
Darbo radosi ir akvalangininkams — jie tyrė gilumoje, kur negalėjo pasiekti žemsiurbė. Jau pirmą dieną jų pastangos buvo dosniai atlygintos — rasta keraminė taurė ir gryno kaučiuko stabas. Per keturis kruopštaus ir atkaklaus darbo mėnesius Meksikos archeologai rado gausybę įvairiausių daiktų, kuriuos padarė ne tik majų meistrai, bet ir indėnai, gyvenę Centrinėje Meksikoje, Hondūre, Kosta Rikoje, Panamoje, Britų Hondūre — žodžiu, įvairiausiuose Centrinės Amerikos rajonuose.
Taigi indėnai majai gyvai prekiavo su įvairiomis gentimis ir tautomis. O kiti šventojo šulinio radiniai mokslininkams nušvietė Čičenicos miesto istoriją. Pasirodo, jog čia aukota senovės dievams net tada, kai miestas buvo paliktas. Gausiausias archeologų „derlius", beje, gautas iš tos Čičenicos miesto epochos, kai jį valdė karingi užkariautojai toltekai, įsibrovę iš Centrinės Meksikos (X—XIII mūsų eros amžius). O tas „derliūs" — ne tik gausybė įvairiausių statulėlių ir papuošalų, ne tik legendinio „plunksnotojo angino" sostas, rastas šulinio dugne. Toltekų viešpatavimo epochoje buvo įvestos žmonių aukojamosios apeigos. Šventajame šulinyje archeologai rado molinių skulptūrėlių, ant kurių galvų likę odos skiautelių: apeigose buvo vartojamos kaukės, apmuštos žmogaus oda, nulupta nuo aukojamųjų veido. Tai toltekai įvedė paprotį mesti į šulinį mergaites, kurios turėjusios permaldauti lietaus dievą Čaką, pranešti jam apie sausrą ir išmelsti lietų. Meksikos archeologai povandeninkai šventojo šulinio dugne rado 18—19 metų merginos kaukolę. Majų grožio kanonais jos tikriausiai būta dailios — galva buvo smarkiai suplota iš priekio ir užpakalio (tuo tikslu operuodavo vos gimusius kūdikius; juo plokštesnė būdavusi galva, juo gražesnė ji atrodydavusi).
Teisybė, nereikėtų manyti, kad visos aukos patekdavusios į šulinį ne savo valia. Juk, kaip liudija ir ispanų kronikininkai, indėnai „mesdavo gyvus žmones į Čičenicos šulinį, manydami, jog jie išlipsią trečią dieną, nors niekada nebepasirodydavo". Lietaus dievui buvo aukojama viskas, kas tik buvo vertinga, — brangenybės, papuošalai ir net sūnūs. O jaunikaičiui tokia mirtis būdavusi didžiausia garbė — jam patikima pranešti didžiajam Cakui apie žmonių nelaimes ir stygius.
Čičenicos gyventojai aukodavo, teisybė, ne tokias siaubingas aukas, ir prieš toltekų viešpatavimą. Tai archeologai patyrė iš apeiginių keraminių kaukių, kurių amžius — mažiausiai tūkstantis metų, ir kitų VII—IX mūsų eros amžiaus radinių. Galimas daiktas, Meksikos mokslininkams pasiseks rasti ir senesnių dirbinių: juk Čičenicos miestas įsikūrė VI mūsų eros amžiuje, o pats jo vardas byloja apie sąsają su šuliniu (či majų kalba reiškia „žiotis", čen — „šulinį", o ica — tai vienos majų genties, Čičenicos miesto įkūrėjos, vardas, t. y., „Icos genties šulinio žiotys"). Pats šulinys— natūralios kilmės. Tai didžiulė, maždaug 60 metrų skersmens karstinė duobė, kurios statmenos sienos išklotos klinties klodais. Tokioje duobėje (meksikiečiai jas vadina „senolėmis") ir gyvenęs galingas lietaus valdovas dievas Čakas.
Meksikos archeologai povandeninkai mano, kad nei Tompsonui, nei jų kompleksinei ekspedicijai nepasisekę išsemti šventojo šulinio lobių. Bet ne tik ir ne tiek dugno lobiai vilioja mokslininkus. Kur kas jiems svarbiau konstatuoti klodų slūgsojimo tvarką. Jau buvo minėta, kad čia rasta įvairiausių Centrinės Amerikos rajonų daiktų. Taigi bus galima nustatyti vienos ar kitos Centrinės Amerikos kultūros amžių. Beje, tokia sluoksnių stratigrafija — naujų tyrimų užduotis. Pirma, reikia nusausinti nors dalį šulinio ir kasinėti kur kas tikslesniais ir jautresniais įrankiais, negu žemsiurbė.
Galimas daiktas, ateityje archeologai įstengs palyginti ne tik vieno šulinio senotės sluoksnius, bet ir sugretinti tuos sluoksnius platesniu mastu. Vieno iš seniausių majų miestų Dzibilčaltuno griuvėsiuose (Jukatano pusiasalyje) rasta 12 senočių! Jau per pirmus povandeninius kasinėjimus rasta ten aibių aibės meno kūrinių, keramikos, gyvulių ir žmonių kaulų, medinė kaukė, degto molio fleita, akmeninis grąžtas su iškaltu hieroglifiniu įrašu, taip pat hieroglifais numargintos kaulinės šukos ir žiedai. Centrinės Amerikos šventųjų šulinių dugno kasinėjimų rezultatai jau dabar yra vertinga paspirtis jaunam mokslui — amerikanistikai. O juk tai — tik pirmieji povandeniniai tyrimai!
Gvatemaloje, Amatitlano ežero dugne, rasta indėnų majų dievų skulptūrinių atvaizdų ir spalvingai margintų keramikos dirbinių.
Kolumbijos ežere Gvatavitoje, kuris yra užgesusio ugnikalnio krateryje, archeologai povandeninkai gali tikėtis nepaprastai įdomių radinių. Juk, kaip sako padavimai, j to ežero vandenis brangias dovanas mesdavę legendinio „aukso karaliaus" Eldorado valdiniai. Kokius lobius pavyks iškelti iš Gvatavitos ežero dugno, pamatysime ateityje. O kol kas akvalangininkai žvalgo ne tik Naujojo, bet ir Senojo pasaulio ežerus, taip pat ir tuos, kurie yra mūsų šalyje.
Visiškai neseniai laikraščio „Literaturnaja gazeta" mokslo skyrius suorganizavo ekspediciją, kuriai buvo pavesta ieškoti legendinio „Kitežo miesto", nugrimzdusio į Svetojaro ežero dugną. Tos paieškos kol kas nebuvo sėkmingos. Tačiau kitų Tarybų Sąjungos ežerų dugne archeologai povandeninkai rado daug įdomių daiktų. Netoli Počio miesto Gruzijoje yra Paleostomio ežeras, kur rasta II amžiaus vietovės liekanų. Kalnų ežere Isik Kulyje rasti senovės vietovių griuvėsiai. Galimas daiktas, to ežero dugne yra Čičugenas, usunių, karingųjų hunų amžininkų ir varžovų, valstybės sostinė, taip pat miestai, kuriuos mini garsusis viduramžių keliautojas Markas Polas. Sevano ežero vandenys slėpė vieną iš seniausių mūsų šalies miestų, kurį buvo pastatęs Urarto valstybės valdovas III tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Povandeniniai archeologų tyrimai Ciudo ežero dugne padėjo istorikams atkurti ne vieną vertingą Ledo skerdynių detalę... O kiek radinių kitų Europos ir Azijos ežerų dugne!
Vengrų tyrėjai Balatono, „Vengrijos perlo", dugne rado apsemtas Romos epochos namo sienas. Ten pat rasta IV mūsų eros amžiaus kalvė. Lenkų archeologai povandeninkai Pulakos ežero dugne rado Mozūrijos miškų senųjų gyventojų prūsų karo vietovę. Radinio amžius — pustrečio tūkstančio metų. Bodeno ežere, Šveicarijoje, rasta maždaug pusšimtis akmens amžiaus vietovių ir dvylika — žalvario. Visos tos vietovės stovėjo ant polių. Polinių gyvenviečių Vokietijos Demokratinės Respublikos akvalangininkai rado Berlyno apylinkių ir Meklenburgo provincijos ežerų dugne. Vakarų Vokietijos archeologai Reino vagoje rado antikos tvirtovės liekanų, Romėnų legiono karo stovyklą ir sugriautą miestą, išaugusį greta tos stovyklos imperatoriaus Trajano laikais. Įdomių dalykų rasta mažo Himalajų kalnų ežero Rupkundo dugne.
Ir šventieji indėnų majų šuliniai, ir „Eldorado ežeras" Gvatavita, ir kiti Senojo ir Naujojo pasaulio ežerai, kurie laukia povandeninių archeologų, tyvuliuoja žemynuose. Bet dar daugiau povandeninių radinių bus, be abejo, tuos žemynus skalaujančių jūrų ir vandenynų dugne. Jau dabar tiriamos pirmykščių žmonių buveinės Baltijos ir Šiaurės jūros dugne, apsemti miestai Viduržemio, Juodosios jūros, Karibų, Egėju, Adrijos ir kitų jūrų dugne. O tai juk tik pirmosios kregždutės, tik archeologų pionierių tyrimai po vandeniu.
Geologija ir okeanografija sako, kad žemės pluta kilnojasi, kad jūrų ir vandenynų vanduo tai plūsta į sausumą, tai traukiasi. O tie judesiai — ne tik milijonų metų senumo įvykiai. Jie dėjosi ir tais laikais, kai rutuliojosi „protingasis žmogus", kai jis pradėjo pergalingą žygį po planetą, kai kūrėsi pirmosios civilizacijos, — ir tebevyksta iš tiesų mūsų akyse. Tik prisiminkime milžiniškus žemės drebėjimus Čilėje, Japonijoje, Taškente, Kaspijos ir kitų jūrų kranto linijos kitimą, nepermaldaujamą Šiaurės jūros vandenų plūdimą į Olandiją, ugnikalnių išsiveržimus Kamčiatkoje, Azorų salose, Islandijoje, Indonezijoje ir kt.
Jūrų ir vandenynų dugne archeologai ieško — ir randa! — senovės paminklų, saugiai pridengtų nuo erozijos storo vandens sluoksnio. Žmonija, pradėjusi veržtis į „povandeninį kosmosą", kasmet randa vis naujų ženklų, kad esama paskendusių miestų ir vietovių, randa žymių, kad pirmykščio žmogaus gyventa ten, kur dabar tyvuliuoja vandenys. O vandens gelmių tyrimas juk vos vos teprasideda!
Jau prieš porą dešimtmečių mokslininkai ne be pamato teigė, jog matomąją Mėnulio pusę mes pažįstame geriau, negu neaprėpiamas jūrų dugno platybes. Prabėgo dešimtmetis, ir pirmą kartą išvydome atvirkščią Mėnulio pusę, o dabar, mūsų dienomis, žmogaus koja palietė jo dirvą.
Tačiau žmonija turės nukariauti ir kitą kosmosą, esantį greta mūsų,— jūrų gelmių „povandeninį kosmosą", kurio yra 71 procentas mūsų planetos paviršiaus, kone trys ketvirtadaliai visų Žemės platybių! TSRS mokslų akademijos prezidiumo nutarimas viena iš svarbiausių mokslo problemų paskelbė uždavinį tirti vandenynų ir jūrų prigimtį ir išteklius. Prie SNO įsteigtas giliųjų vandenų tiriamasis komitetas, prie JUNESKO — Tarptautinis konsultacinis jūrų mokslų komitetas, prie Tarptautinės mokslo sąjungų tarybos — specialus okeanografijos tiriamasis komitetas. Pavergti „Žydrąjį kosmosą", kaip ir nukariauti kosminę erdvę, rūpinasi įvairių šalių ir skirtingų specialybių mokslininkai, visa žmonija.
Nuo neatmenamų laikų žmonės stengėsi sužinoti, kas slypi jūrų dugne. Fantazija apgyvendino verpetus undinėmis ir sirenomis, demonais ir siaubūnais. Nesėkmingi buvo pirmieji mėginimai pasiekti antikos pasaulio žmonėms žinomų giliausių vietų dugną, ir tos epochos mokslininkai nutarė, jog ir vandenynas, ir Viduržemio, ir Juodoji jūra — bedugnės prarajos. „Už 300 stadijų nuo koraksų genties kranto Juodoji jūra neišmatuojama, ir ten dar niekas nėra pasiekęs dugno. Tos vietos vadinamos Ponto bedugnėmis", — byloja Plinijus Vyresnysis, garsus Romos gamtininkas.
Ligi viduramžių pabaigos gyvavo bedugnių vandens verpetų vaizdinys, sukurtas antikos mokslininkų ir paremtas didžiausio jų autoriteto — Aristotelio. O juk dar I šimtmetyje prieš mūsų erą Romos mokslininkas Posidonijus išmatavo gelmę prie Sardinijos krantų, ir ji nebuvo bedugnė, o siekė 1800 metrų. Net XVIII amžiaus pabaigoje yra pasirodę veikalų, kuriuose Viduržemio jūra vadinama „bedugne". Ir tai nenuostabu — juk Išmatuoti jūrų ir vandenynų gylį tyrėjai mėgino labai primityviais prietaisais. Todėl net praeitame šimtmetyje jie rasdavo arba „bedugnę", arba 14—15 kilometrų vandens sluoksnį.
Bet „gelmės matuojamoji" technika tobulėjo, rankinį lotą pakeitė mechaninis, o šį — echoloto „garsinė akis". Tuo prietaisu per pastarąjį pusšimtį metų buvo „apžvelgta" milijonai kvadratinių kilometrų jūrų ir vandenynų dugno, ir žemėlapiuose, ten, kur pirma buvo nykios žydros vandens paviršiaus dėmės, okeanografai pažymėjo dešimtis ir šimtus povandeninių kalnų, kalnagūbrių, ugnikalnių, giliavandenių prarajų — lovių ir didžiulių lūžių zonų, plytinčių tūkstančius kilometrų. Povandeninis reljefas vietomis labai panašus į sausumos: tokios yra povandeninės kalnų virtinės ir ugnikalniai, lygumos ir kalvos. Tačiau vandenynų dugne rasta ir visiškai kitokių, nuo sausumos skiriančiųsi geologinių struktūrų, o daugelis iš jų yra globalios — per visą Žemės rutulį!
Tokios yra, pavyzdžiui, vandenynų platumos lūžių zonos. Pirmoji buvo rasta 1950 metais Rytų Ramiajame vandenyne. Paskui buvo rastos dar keturios tokios zonos. 1959 metais mokslininkai žinojo jau 10 lūžių zonų, o dabar Rytų ir Pietų Ramiajame vandenyne jų žinoma trylika, o mokslininkai tikisi ten rasti naujų zonų. Tokių pat zonų rasta Centriniame Ramiajame vandenyne, o neseniai — ištisa lūžių zonų sistema Atlante.
Lūžių zonos esti nuostabiai tiesios: jos traukiasi kelis tūkstančius kilometrų į ilgį, bet neviršija 100—200 kilometrų pločio. Tai bene patys tiesiausi žemės paviršiaus elementai. O juk bent prieš porą dešimtmečių mes ničnieko nežinojome apie tas nuostabias reljefo formas!
Štai dar vienas nuostabiausias pastarųjų metų atradimas „Neptūnijos šalyje", plytinčioje vandenynų ir jūrų dugne. Mes įpratę matyti gyvus ugnikalnius sausumoje, sieti juos su didingais žemynų kalnais ir kalnynais. Bet pasirodė, kad vien tik Ramiajame vandenyne vulkaninių uolienų keliskart daugiau, negu... visuose mūsų planetos žemynuose, o ugnikalnių jame yra kur kas daugiau, negu visoje sausumoje!
Bet, tur būt, didžiausias pastarųjų metų okeanografijos atradimas yra tai, kad visų pasaulio vandenynų dugne stūkso kalnagūbriai, kurių bendras ilgis — daugiau kaip 60 tūkstančių kilometrų — tai tiek pat, kiek kalnų yra visoje sausumoje! Jie vadinami vandenyno vidurio kalnagūbriais ir savo mastais gretintini su ištisais žemynais!
Teisybė, dar praeito šimtmečio viduryje, tiesdami transatlantinį kabelį, inžinieriai pamatė, jog Centriniame Atlante esama povandeninių kalnų. Vėliau pasirodė, kad jie yra dalis kalnagūbrio, kuris pats stūkso išilgai visą Atlantą, beveik lygiai per vandenyno vidurį. Vėliau toks Vidurio kalnagūbris rastas Indijos vandenyno dugne. Povandeninių kalnų ir kalnynų esama ir Ramiojo, Šiaurės, Pietų Ledinuotojo vandenyno dugne.
Dabar okeanografai apčiuopė visuose vandenynuose povandeninių kalnų sistemą — ne mažiau kaip 50 milijonų kvadratinių kilometrų (toks yra visas Šiaurės, Centrinės, Pietų Amerikos, Australijos ir Okeanijos plotas!). O, ko gero, ateityje pasiseks įrodyti, kad daugelis povandeninių pakilumų ir kalnų yra iš tos sistemos.
Garsūs rusų okeanografai A. Zivagas ir G. Udincevas rašo: „Siauri, ištįsę povandeniniai kalnagūbriai negali, savaime aišku, būti laikomi kaip apsemti žemynai arba jų dalys, nors praeityje tų kalnynų viršūnės, matyt, galėjo būti išsikišusios viršum vandens, ir tai gražiai atitinka paleozoologijos ir paleobotanikos duomenis. Daugelis iš tokių kalnagūbrių dar neseniai buvo tiltai, jungia žemynus, ir padėjo keistis fauna ir flora."
Žemynų ir vandenynų sąsają rodo ne tik vandenynų kalnagūbriai. Įsivaizduokite, kad nuo Žemės paviršiaus staiga dingęs visas vanduo. Ką tada išvystų kosmonautas, stebėdamas mūsų planetą iš kosmoso? Jį nustebintų prieš akis atsivėrę žemynų šlaitai, leidžiasi į vandenynų guolį. Juk jie kur kas aukštesni už didžiausius sausumos kalnus, net Himalajus. Įsivaizduokite patys: pats stačiausias pietinis Himalajų kalnų šlaitas siekia 6000 metrų. O žemyno šlaito kyšulys palei vakarinę Pietų Amerikos pakrantę kartu su prisišliejusiu prie jo sausumoje Andų šlaitu viršija 12 tūkstančių metrų, tai yra dvigubai aukštesnis už aukščiausią kalnų šlaitai.
Be to, tie milžiniški šlaitai stūkso palei žemynus per tūkstančius kilometrų. Jie smarkiai viršija sausumos plokštikalnių ir kalnagūbrių šlaitų ilgį. Dar daugiau, jie nėra slėsnesni už kalnų šlaitus, kur kas aukštesni už juos ir ilgesni.
Pasaulio vandenyne rasti giliausi ir ilgiausi Žemės „randai" — vadinamieji giliavandeniai loviai. Tai vienas iš įdomiausių vandenyno dugno darinių. Palyginti su tais milžiniškais vandenyno dugno plyšiais, menkas beatrodo ir Grankanjonas, ir visos kitos sausumos prarajos, lūžiai ir kanjonai.
Tie lygaus, plokščio, nuostabiai plokščio dugno loviai yra didžiausios vandenyno gelmės. Didžiausiame — Ramiajame — planetos vandenyne yra daugiausia giliavandenių lovių (25 iš 30), pačių giliausių pasaulyje. Pirmąją vietą iš jų užima Marijanos įdauba. Rusų mokslininkai, dirbę „Vitiaziaus" okeanografijos laive, konstatavo: gylis — daugiau kaip 11 kilometrų!
Povandeniniai kalnai ir ugnikalniai; vandenynų vidurio kalnagūbriai; milžiniškos lūžių zonos ir giliavandenių lovių prarajos, kur lengvai tilptų aukščiausi Žemės kalnai, fantastiško aukščio, ilgio ir statumo žemynų šlaitai, leidžiasi j vandenyną, — visa tai anaiptol nenusako „Neptūnijos" reljefo didingumo ir formų turtingumo. Jos kontūrai juk tik neseniai pažymėti žemėlapyje (o kiek dar naujų atradimų prieš akis!). Kadaise buvo manyta, kad žemynų šlaitai panašūs į terikono šonus, — jų toks pat nuožulnus paviršius, neišraižytas ir lygus. Bet pasirodė, kad visame pasaulio vandenyne žemynų šlaitų paviršius išraižytas ir išgraužtas didžiulių povandeninių kanjonų ir siaurų duburių, o tarp jų — statūs kalnagūbriai. „Maždaug prieš šimtą metų pirmą kartą aptiktus povandeninius kanjonus, — rašo garsus amerikiečių mokslininkas Frensis Šepardas, — palaikė senoviniais upių slėniais, nugrimzdusiais žemiau vandenyno lygio. Toks nugrimzdimas atrodė visiškai natūralus, nes jis turėjęs kompensuoti kalnagūbrių iškilimą iš senovės jūrų gelmių. Rodos, labai paprastas ir logiškas aiškinimas. Bet štai jau 65 metus geologai ginčija jįl Daug žymių geologų diskutavo ir pateikė jau bemaž dvi dešimtis įvairių hipotezių." Paties Šepardo nuomone, povandeniniai kanjonai atsiradę dėl senovės upių erozijos. Juk daugumos didžiausių Europos upių, taip pat tokių upių, kaip Kongo, Indo, Hudzono ir kitų, vagos tęsiasi po vandeniu! Mat, kadaise žemynų pakrantės buvusios aukščiau, negu dabar, bet žemynų pakraščiai nusileidę, ir senovės upių žiotys atsidūrusios dugne.
Nors daugelis bruožų daro žemynų ir vandenynų dugno reljefą panašų, tačiau jie ir gerokai skiriasi — nevienodo storumo yra Žemės pluta, tarp planetos „paviršiaus" ir jos mantijos, Žemės branduolio apvalkalo.
Pluta po žemynais siekia 75—80 kilometrų storio, o po vandenynų dugnu kur kas plonesnė — 10, 6, 5, o kartais net 3 kilometrai! Bet tas skirtumas ne tik kiekybinis, bet ir kokybinis. Žemynų pluta yra sudėtingos sandaros, ji turi tris sluoksnius: nuosėdinį, granitinį ir bazaltinį. O vandenynų pluta visiškai neturi granitinio sluoksnio.
Masyčiai gyvūnėliai, ne didesni už adatos galvutę, sukūrė... šimtus salų, rifų, atolų tropinėse Ramiojo, Indijos ir Atlanto vandenyno dalyse, taip pat ir didingiausią kūrinį, kurį kada nors yra stačiusios gyvos Žemės planetos būtybės, — Didįjį barjerinį rifą — 2000 kilometrų ilgio pylimą, kurio plotis siekia 150 kilometrų, o aukštis 2000 metrų. Jo „statybos" mastas 100 tūkstančių kartų pranoksta išgarsėjusią Didžiąją kinų sieną!
Organizuota kolonija gyvenantys koralai — tik vienas iš vandenyno faunos stebuklų, o jos atradimas tik dabar rimtai teprasideda, nors jau žiloje senovėje žmonės buvo pradėję tirti keistus „povandeninio kosmoso" gyventojus. Didžiausias visų laikų gamtos tyrėjas Čarlzas Darvinas taip kalbėjo apie povandeninio pasaulio faunos įvairovę: „Sausumos miškuose ne taip gausu gyvūnų, kaip jūrose. Reikia pačiam pabūti prie jūros, pabėgioti tarp atoslūgio apnuogintų uolų, pamatyti visą margą keistų gyvūnų įvairovę, knibždėte knibždančią tankiuose dumbliuose, kurių visas paviršius beveik ištisai vienos kriauklės, kolonijos jūrinių samanų ir polipų, tarp jų šmirinėjančias aibes žuvų, kirmėlių, minkštakūnių ir kitokių padarų, kad pajustum jūros gyvių apstą. Ką reiškia mašalų spiečiai ir, skėrių debesys, palyginti su ta medūzų košei"
...Bet liaukimės kol kas pasakoję apie „povandeninio kosmoso" puolimą. Net tas nedidelis okeanografų, geofizikų, biologų, didžiąją povandeninę šalį tiriančių geologų ir kitų mokslininkų atradimų sąrašas aiškiai rodo, kad žmonija tik pradeda tirti pasaulio vandenyną, nors su jūra buvo susijusios seniausios mūsų planetos civilizacijos. Okeanografijos mokslas susiformavo ne taip seniai, maždaug prieš šimtą metų. Per tą šimtmeti apie vandenyną žmonės sužinojo tiek, kiek nežinojo apie jį per visą pirmesnį gyvenimą Žemėje. Ir vis dėlto aišku, jog prieš akis dar daug atradimų, gal būt, net dar sensacingesnių ir platesnių, negu milžiniškos vandenynų kalnagūbrių sistemos arba lūžių zonos atradimas. Ir ne tik geologijos, okeanografijos, bet ir archeologijos, istorijos, etnologijos. Apie juos ir bus toliau pasakojama knygoje.
Pirmasis — dydžiu, reikšme, gilumu ir platumu — iš Žemės vandenynų yra, be abejo, Didysis, arba Ramusis. Jam ir skiriama pirmoji knygos dalis: ar galima vandenyno ir jo jūrų dugne rasti protingo žmogaus buvimo pėdsakų, — paskendusių miestų griuvėsių, negrabių akmeninių įnagių, padarytų paleolito žmogaus?