Šios dalies pradžioje buvo cituoti tamilų mokslininko Kirušnano žodžiai apie savo tautą, kuri it žuvis išnėrusi iš bedugnių istorijos gelmių. Senovės tamilų istorikai manė, kad jų tėvynė, Tamalahamas, buvusi Navalamo saloje, „vienoje iš pirmųjų žemių, atsiradusių prie pusiaujo". Viduramžių traktatai pasakoja apie sangas — draugijas, kuriose vienijęsi geriausi poetai ir mokslininkai. Seniausioji sanga radusis „Pietų žemyne", arba Lemūrijoje, maždaug prieš 10 tūkstančių metų, užio epochoje, seniausiame tamilų istorijos tarpsnyje. Sanga liovusis egzistuoti, kai Lemūrija ir jos sostinę Pietų Madūrą apsėmęs Indijos vandenynas.
Tamilai, senos kultūros tauta, bendrauja kalba, kuri yra giminaitė kitoms vienos Indostano dravidų šeimos kalboms (dabar dravidu kalbas vartoja daugiau kaip 100 milijonų žmonių). Dravidai yra viena iš seniausių Indijos etninių grupių. Jie gyveno čia jau seniai, kai į „stebuklų šalį" atsibastė karingi klajokliai arijai, apie kuriuos pasakoja šventoji induizmo knyga Rig-vėdas. Dabar dravidų kalbos išplitusios Pietų Indijoje, ligi pat 18°—20° šiaurės platumos. Bet kadaise jie buvo užėmę Centrinę, ir net Siaurės Indiją. Dar daugiau: esama duomenų, jog prieš keletą tūkstančių metų dravidų kalbų vartotojai yra gyvenę ir Beludžistane, ir Irano pietuose, ir, galimas daiktas, buvo pirmieji sėslūs Mezopotamijos gyventojai, įsikūrę pirmiau už šumerus, kurių civilizacija esanti seniausia mūsų planetoje.
Tamilų legendos teigia, kad jų tautos (taigi ir visų dravidų) sentėvynė kadaise buvusi Indijos vandenyne, o dabar ji nugrimzdusi po vandeniu. Tos pačios legendos paskendusiąją žemę, Lemūriją, laiko žmonių civilizacijos lopšiu. Ir keisčiausia, kad mažų mažiausiai dvi iš trijų seniausių mūsų planetos civilizacijų besančios susijusios su dravidų kalbų vartotojais!
Didžiausiu XX amžiaus archeologijos atradimu mokslininkai laiko Protoindijos civilizacijos atradimą Indo slėnyje trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje. Vėlesnieji kasinėjimai parodė, kad seniausioji Indijos kultūra ne tik buvusi išplitusi Indo slėnyje, bet ir aprėpusi plačius rajonus į rytus ir pietus — Katijavaro pusiasalį, dabartinės Indijos sostinės Delio apylinkes ir net Gango slėnį. Amžiumi ji gal ir jaunesnė už dvi kitas seniausias planetos civilizacijas — Egipto ir Mezopotamijos, — bet aprėpia teritoriją, kelis kartus viršijančią Senosios viešpatystės epochos Egipto ir senosios Mezopotamijos teritoriją.
Kokia tauta sukūrė Protoindijos kultūrą? Atsakyti padėjo hieroglifų įrašai antspauduose ir amuletuose, kurių devynios galybės rasta seniausiuose Indostano miestuose. Teisybė, iššifruoti rašmenų kol kas nepasisekė. Tačiau elektroninėmis skaičiuojamosiomis mašinomis grupei tarybinių tyrėjų pavyko rasti kalbų šeimą, iš kurios yra hieroglifų įrašų kalba. Pirmoji publikacija, pavadinta „Pirminis pranešimas apie Protoindijos tekstų tyrimą", išėjo 1965 metais. Jos autoriai — programininkas M. Probstas, paleografas (senovės rašmenų specialistas) G. Aleksėjevas, indologas B. Volčiokas, filologė I. Fiodorovą, žinomas senųjų rašmenų dešifruotojas J. Knorozovas ir šios knygos autorius.
Iš pradžių statistikos metodais išnagrinėję Protoindijos tekstus mašinomis, tyrėjai gavo abstraktinę „x kalbos", Protoindijos tekstų kalbos, gramatiką: ar buvo vartojamos toje kalboje priesagos, priešdėliai arba intarpai (žodžio vidurio formantas; tokios sandaros yra kurios-ne-kurios Kaukazo kalbos), kokios pagrindinės protoindžių kalbos gramatinės konstrukcijos ir pan.
Paskui ta „x kalba" buvo sugretinta su kitomis kalbomis: juk nuo Indostano hieroglifų tekstų atradimo laikų buvo paskelbta daugybė hipotezių, kad protoindžių kalba esanti giminaitė kone su visomis pasaulio kalbomis — su įvairiausiomis Indijos, Priešakinės Azijos, Kaukazo, Himalajų ir net su Jenisiejaus aukštupyje gyvenančių ketų kalba ir vienišos Ramiojo vandenyno Velykų salos gyventojų kalba (nes daugelio Protoindijos rašmenų forma panaši į kohau rongo rongo ženklus). Viena po kitos atkrito „kandidatės" į teisę vadintis kalba, kuria kalbėjo seniausios Indostano kultūros kūrėjai: sanskritas, hetitų, huritų, rapanujų... Pagaliau liko viena pretendentė: dravidų kalbos. Jų sandara pasirodė esanti artimiausia „x kalbos", Protoindijos tekstų kalbos, sandarai. Taigi buvo įrodyta hipotezė, kurią skelbė daugelis tyrėjų,— Protoindijos civilizaciją kūrę žmonės, kurie kalbėję dravidų kalbomis (arba kalba). Juk Indo slėnio rajone ligi mūsų dienų yra išlikusi dravidų „salelė" Šiaurės Vakarų Indijos indoeuropiečių kalbų jūroje. Tai brahujų kalba. Pirmiau, žiloje senovėje, tas rajonas, visiškai galimas daiktas, ištisai buvo gyvenamas dravidų kalbomis kalbančių tautų.
ŠUMERAI IR UBAIDZIAI
Paskutiniai tyrimai rodo, kad viena iš dravidų kalbų galėjo būti ir seniausių Tigro ir Eufrato slėnio gyventojų, šumerų pirmtakų, kalba. Kad tokia kalba buvo, kalbininkai įspėjo tirdami seniausius šumerų tekstus. Pasirodė, kad daugelis žodžių negali būti išaiškinti šumerų kalbos dėsniais, nes yra kitos kalbos. O kadangi tie žodžiai reiškia gyvybiškai svarbius daiktus ir pagrindines profesijas (pavyzdžiui, žodžiai palmė, datulė, arklas, audėjas, akmenskaldys, žvejys, kalvis, varininkas, skardininkas, valstietis, dailidė, piemuo, net pirklys šumerų kalboje yra skoliniai), tai pasidarė aišku, kad tauta, kalbėjusi „x kalba", padėjo pamatus šumerų kultūrai.
Geografinių vardų analizė taip pat patvirtino spėjimą, kad ta tauta Mezopotamijoje yra gyvenusi dar gerokai prieš šumerus. Tiek vardai Idiglatas ir Buranunas (taip dantiraščio tekstuose skaitomi Tigro ir Eufrato vardai), tiek seniausių miestų vardai — Uras, Urukas, Nipūras, Lagašas, Kišas, Eridus — nėra šumeriški. Tas pats pasakytina ir apie vyriausiąjį šumerų dievą, „žemės viešpatį" Enki — jį šumerai pasiskolino iš seniausių ir kultūringesnių Mezopotamijos gyventojų panteono. Paskui patys šumerų vaidilos vardą pakeitė savotiškai, ir dievo vardas tapo Eja.
Taigi šumerai nėra vietiniai Mezopotamijos gyventojai, jie yra atėję iš kažkur kitur. Iš kur? Neseniai buvo paskelbta hipotezė, kad iš Indokinijos, iš vakarinių jos sričių. Esama hipotezės, kad šumerai kilę iš Kaukazo. Pagaliau Rumunijoje rasti rašto paminklai, nuostabiai panašūs į seniausius šumerų rašmenis, bet kur kas senesni, verčia spėti „kilmę iš Balkanų". Tačiau kad ir kur būtų buvusi šumerų sentėvynė — Pietryčių Azijoje ar Pietryčių Europoje, — aišku, kad šumerai nebuvo jūreivių tauta. Plaukioti jūromis jie bus išmokę paskui, jau įsikūrę savo naujojoje tėvynėje, Tigro ir Eufrato slėnyje. Jų sentėvynė, matyt, bus buvusi kalnuose, nes šumerai lenkėsi dievams, pastatytiems ant paaukštinimų. Mezopotamijoje šumerai slinko iš šiaurės į pietus, o ne iš pietų į šiaurę. O tuo tarpu smarkus kultūros šuolis IV tūkstantmečio prieš mūsų erą antrojoje pusėje, civilizacijos kilimas ryškus kaip tik Mezopotamijos pietuose. Mat, čia bus atsikraustę nauji, energingi ir kultūringi žmonės. O tie gyventojai, kaip matyti iš pirma pasakytų žodžių, negalėjo būti šumerai. Ta seniausia mūsų planetos kultūra buvo rasta pirmą kartą kasinėjant kalvą, kurią vietiniai žmonės vadino Elubaidu, arba Elobeidu. Todėl ir ypatingosios kalbos „x tauta" pavadinta ubaidžiais.
Elubaidas yra netoli Eridaus miesto, piečiausio iš visų seniausių Mezopotamijos miestų. Tais laikais, maždaug prieš 6 tūkstančius metų, jis buvo jūrų uostas, nes stovėjo Persų įlankos pakrantėje, ir tik vėliau didelių upių sąnašos atskyrė Eridų nuo jūros. Iš čia, iš Eridaus, kultūra ėmė plisti prieš Tigro ir Eufrato tėkmę — Uruko, Uro, Lagašo ir kitų miestų link.
Taigi archeologų iškasenos patvirtina Mezopotamijos gyventojų senovės legendas, kad civilizacija jų krašte radusis nuo tada, kai savita pusžuvių pusžmogių rasė, vadovaujama kažkokio Oano, Persų įlanka atplaukusi į Eridaus miestą, ir ten Oanas išmokęs žmones ne tik rašto, astronomijos, skulptūros pradmenų, bet ir statyti miestus, šventoves, dirbti žemę, gaminti būtiniausius darbo įrankius ir inventorių.
Oano legendą mokslininkai sužinojo iš Babilono žynio Bėro „Istorijos". Žinodami šumerų mitologiją, jie konstatavo, kad babilonių Oanas — tai senesnis šumerų vandens dievas Eja, „išminties viešpats", išmokęs žmones amatų, menų, statybos, rašto ir kt. Bet juk ir pats Eja — tai tik „perdirbtas" ir „suredaguotas" ubaidžių dievas Enkis! Taigi Eridaus legenda, kurioje dievas dovanojęs žmonėms civilizaciją, yra kilusi ne iš 'babilonių ir net ne iš šumerų, o iš ubaidžių. Ir ją patvirtina archeologija, kuri sako, jog Mezopotamijos civilizacija kilusi tik Eriduje. Vien ten iš akmens amžiaus kultūros peršokta į metalų, irigacijos, monumentaliosios statybos amžių.
Kas buvo ubaidžiai? „Kalbiniai kasinėjimai" (ubaidžių žodžių ieškojimas šumerų tekstuose, ubaidžių geografinių vardų atskyrimas) leidžia mums operuoti maždaug dvidešimčia ubaidžių žodžių ir maždaug tokiu pat geografinių vardų skaičiumi. Ir štai pasirodo, kad nemaža yra panašių ubaidžių ir dravidų žodžių ar žodžių šaknų! Šimtai Pietų Indijos vietovių baigiasi komponentu -ui. Dravidų kalbose žodis ui reiškia „vietovę", „miestą", „gyvenvietę". Betgi ir seniausių Mezopotamijos miestų vardai turi šaknį ui (Urukas, Nipūras), o vienas miestas taip ir vadinamas — Uras.
Idiglatas — toks Tigro upės vardas ubaidžių kalba (id — reiškia „upę", „vandenį"). Indo upės vardas, galimas daiktas, giminė jam, nes dravidų kalbose nlnd kaita labai dažnas reiškinys — ir jis iš pradžių reiškė „upę", „vandenį" (juk ir kitos Indostano upės — Gango vardas taip pat reiškia mundų kalba „vandenį"). Ubaidžių žodžiai, įvairių profesijų pavadinimai turi priesagą -gai (pavyzdžiui, engar — valstietis, nangar — dailidė, damgar— pirklys ir kt). Dravidų kalbus žodis gai reiškia lanka. Taigi priesaga -gar galėjo reikšti veiksmo atlikėją (valstietis — žemės dirbėjas, dailidė — medžio dirbėjas, pirklys — prekybos tvarkytojas ir kt.).
Be abejo, maža dar duomenų galutinėms išvadoms. Ir vis dėlto dravidų ir ubaidžių žodžių panašumas reikšmingas, jeigu turėsime galvoje, jog tarp Protoindijos kultūros ir Mezopotamijos civilizacijos esama neabejotino panašumo.