Milžino Uvokės (Vokės) vardas minimas Markizų salų tautosakoje. Ten jis—Vokė. Pasakodamos apie „pasaulio kūrėjus"—mitines būtybes, dievus ir stichijas (jie, teigia mitai, buvę Markizų salyno salų valdovų sentėviai), senovės genealogijos mini Vokę, sukūrusį salas. Markizų salų gyventojai ir kalba, ir kultūra labai artimi Velykų salos gyventojams. Daugumos archeologų ir etnografų akimis, tik iš Markizų salų buvusi apgyventa Velykų sala — juk žmonių pėdsakai Markizų salose siekia II šimtmetį prieš mūsų erą, tai yra, jos buvo apgyventos ne mažiau kaip puse tūkstančio metų anksčiau, negu paslaptingoji sala. (Beje, viena „Žemės centro" mito versija sako, kad pirmieji nausėdžiai Velykų saloje pasirodę tuo metu, kai ją dar vis be atvangos griovęs Uvokė, ir tik magija pasisekę užkalbėti jūrą, ji liovusis tvindyti žemę, milžino lazda nulūžusi.)
Draugystės, Kuko salose ir kituose Rytų Ramiojo vandenyno kraštuose užrašyta begalės legendų, kad didžiuliai vandenys užlieję visą žemę ir kad dabar likusios salos — tai tik senųjų kalnų viršūnės (tą patį teigia ir okeanografai, tik jie negali sutikti, kad anais laikais jau galėję būti tų įvykių liudininkų — juk tvanas siautęs prieš tūkstančius metų, o išmintingojo žmogaus tada negalėję būti dar nė vystykluose!). Kiekvienas, kuris išmano Polinezijos tautosaką ir etnografiją, žino, jog archajiškiausias buities formas, seniausius mitus ir padavimus išlaikę čia Tvamoto koralinio salyno žmonės. Mat, jie mažiausiai iš visų Polinezijos salų buvo paveikti Europos civilizacijos. Štai ką pasakoja sentėvių legenda, mūsų amžiaus pradžioje užrašyta Havo saloje, priklausančioje Tvamoto salynui (iš tvamotų tarmės į rusų kalbą versta knygos autoriaus).
„Iš pradžių buvo trys dievai: Vatėja Nukus, Tane ir Tangaroja. Vatėja leido žemę ir dangų ir visa, kas juose yra. Vatėja leido plokščią žemę Tane ją pakėlė, o Tangaroja ją laikė. Ta žemė buvusi vardu Havajikai.
Kai žemė radosi, Vatėja sukūrė žmogų, vardu Tikį, ir jo žmoną, vardu Hiną. Hina buvo padaryta iš Tikio šono. Juodu gyveno drauge ir gimdė vaikus.
Žmonės ėmė daryti piktus darbus toje žemėje — ir Vatėja įrūstino jų nedorybės. Jis liepė žmogui, vardu Ratai, pasistatyti laivę, kuri būtų jam priebėga. Laivė buvo pavadinta Papapapa i Henva („Plokščioji žemė"). Ji turėjo priimti Ratą ir jo pačią, vardu Te Puturą i te Taję, ir tris vaikus su žmonomis.
Iš aukštybių, iš dangaus, papliupo lietus, ir mūsų žemę užliejo tvanai. Vatėjo rūstybė išlaužė dangaus vartus, vėjas buvo paleistas nuo grandinių, lietus prapliupo upėmis, o žemę sunaikino ir užliejo jūra. Rata, jo žmona ir trys jo vaikai su pačiomis rado priebėga laivėje ir po 600 epochų, kai vanduo nuslūgo, išlipo iš jos. Jie buvo išgelbėti, kaip išgelbėti buvo žvėrys ir paukščiai, kaip ir gyvūnai, kurie šliaužioja žeme ir skraido padangėje viršum jos, kaip išgelbėti buvo ir jų vaikučiai. Praėjo laikas — ir žemėje vėl buvo pilna žmonių..."
Visi to Tvamoto mito vardai — tikrai polineziški. Vatėja (arba Atėja), Tane, Tangaroja yra vyriausiųjų polinezių dievų panteone. Tačiau siužetas keistai primena Biblijos visuotinio tvano legendą (jis taip pat buvo atsiųstas už žmonių nuodėmes), o Ratos (taip pat žinomo Polinezijos tautosakos veikėjo) laivė — garsųjį „Nojaus laivą". Ar nėra tas tekstas paimtas ir perdirbtas iš Biblijos, kurią taip uoliai propagavo misionieriai beveik visose Okeanijos salose? Labai galimas daiktas. Tačiau prancūzų tyrėjas Kajo, užrašęs tą tekstą Havo saloje, sako savo knygoje apie Polineziją, jog ir kitose Tvamoto salyno salose sekamos labai panašios legendos. Ir jos, pasak vietinių žmonių, labai senos, nes „sentėviai jas pasakodavę dar prieš pasirodant europiečiams". Antra vertus, Kajo pažymi, jog Havo salos legendoje „ir kitose tvano tradicijose esama daug žodžių, kurių dabar vietiniai nebesupranta", nes tie senoviniai žodžiai nebevartojami, tapę archaizmais.
Visiškai galimas daiktas — ir tai, ko gero, bus priimtiniausias aiškinimas, — kad saliečiai turėję kažkokių senovinių tvano legendų. O vaidilos Tvamote, kaip ir kitose Polinezijos salose, buvę uždara kasta, sužinoję apie krikščionybės mokymą, sugalvojo „perkurti" tuos padavimus kitaip, tradicinę Biblijos schemą padaryti siužeto metmenimis. Taigi išėjo, kad ir Biblija, ir sentėvių legendos pasakoja apie tą patį, ir todėl misionieriai tik patvirtiną sentėvių teisumą!
Ar buvo „Polinezidė", ir kas ji buvo — didelis sausumos lopas ar pavienės salos, nugrimzdusios po vandeniu tame rajone? Netoli Polinezijos Tokelavo salų yra didžiulė sekluma, kuri, matyt, bus kadaise buvusi sausuma. Koralinis salynas Tvamotas — tai, iš esmės, tik „kepurė", užmauta ant didžiulio Tvamoto povandeninio kalnagūbrio viršūnių. Daugelis iš jų kadaise buvo iškilusios aukščiau jūros lygio. Buvus sausumą rodo ir gajotai aplink Tubuvajo salas ir Tvamoto salyną. Ir nors nugrimzdę gana giliai— net ligi kilometro, kurie-ne-kurie gajotai siekė kadaise vandenyno lygį. Pavyzdžiui, ant vieno Tvamoto kalnagūbrio gajoto viršūnės, kuri dabar yra nugrimzdusi 1000 metrų žemiau jūros lygio, okeanografai rado koralinių rifų nuolaužų — o juk koralai negali gyventi giliau kaip 60 metrų. Matyt, ten buvo pamėginusi apsigyventi koralų kolonija, bet nesėkmingai. O sėkmę akivaizdžiai rodo begalės Tvamoto salyno koralinių rifų, atolų ir salelių.
Taigi tarp senovinių polinezių padavimų ir okeanografijos duomenų nėra principinių skirtumų, išskyrus vieną: laiką. Legendos teigia: sausuma grimzdusi greitai ir žmonių atminime. Bet tai neatitinka jūrų geologijos kategorijų. Jos mastai yra tokie, kad tūkstantis ar net šimtas tūkstančių metų — tai tik menkas laiko tarpelis.
X tarptautiniame Ramiojo vandenyno kongrese, kuris 1961 m. vyko Honolulų mieste (Havajų salos), okeanografas Kronvelas pranešė, jog Rapa Ičio salelėje („Mažasis Rapa" — taip ją vadina polineziai, skirtingai nuo Rapa Nujo, tai yra „Didžiojo Rapos" — Velykų salos, iš kurios tikriausiai ir buvo apgyventa Rapa Ičio salelė), esančioje Ramiojo vandenyno pietryčiuose, buvo rasta akmens anglių. Taigi toje Pacifiko dalyje kadaise būta žemyno. Salos flora taip pat galėjo rastis tik per kontaktą su žemynu, arba būti žemyno floros liekana. Todėl Kronvelas padarė išvadą, jog Polinezijos rajone ir į pietus nuo jos plytėjusi didelė sausuma, dabar nugrimzdusi į vandenyno dugną.
Didesnė Polinezidės dalis, vulkaninės salos ir koralų atolai, tiek dabartiniai, tiek dingusieji, paskutiniais okeanografijos ir geologijos duomenimis, susiformavę maždaug prieš 60—100 milijonų metų. Tai be galo ilgi laiko tarpai, visiškai nepalyginami su tais, kuriais operuoja istorija. Žmogus Polinezijoje pasirodė prieš keturis, daugiausia prieš šešis tūkstančius metų. Bet ir tie skaitmenys padidinti, nes seniausi (radioaktyviosios anglies analizės duomenimis) žmogaus ženklai Markizų salose ir Samojos salyne siekia II šimtmetį prieš mūsų erą. Ateityje, ko gero, pasiseks rasti ir ankstesnių žmogaus ženklų Polinezijoje — bet vargiai ar jie bus senesni kaip 3—r4 tūkstantmečiai. Paskutinį kartą mūsų planeta smarkiau pasikeitė po ledynmečio, prieš 10—12 tūkstančių metų. Polinezijos salos tuo metu buvo negyvenamos. Pagaliau nebuvo tada nė pačių polinezių kaip tam tikros kultūrinės ir kalbinės bendruomenės — ji susiformavo ne anksčiau kaip prieš 4000 metų. O juk geologai kalba apie milijonus ir dešimtis milijonų metų!
Ar pavyks įveikti tą didžiulę laiko prarają, tą istorijos ir geologijos laiko „mastelių skirtumą"? Atsakyti į tą klausimą turi povandeniniai tyrinėjimai Polinezijos salų rajone. Jeigu Ramiojo vandenyno dugne jie ras žmogaus gyventų vietų arba buvimo ženklų, tai polinezių mitai turi realų pamatą. Jeigu ne — teks konstatuoti keistą okeanografijos tyrinėjimų ir saliečių mitologijos duomenų sutapimą — keistą, bet vis dėlto atsitiktinį. Neskubėkime daryti išvadų, palūkėkime, ką parodys archeologų povandeninkų darbai.
Ir vis dėlto jau dabar labai aiškiai galima pasakyti tą Ramiojo vandenyno vietą, kur povandeniniai archeologų ieškojimai, be abejo, duos įdomių rezultatų. Tai pakrantės vandenys, skalaujantys Pitkerno salelę, vos vos įžiūrimą Ramiojo vandenyno rytuose ir apgyventą „Baunčio" laivo maištininkų palikuonių.
Nėra jokio reikalo pasakoti istorijos apie romantišką ir kupiną dramatizmo „Baunčio" maištą ir Pitkerno salos atradimą — kiekvienas, kuris perskaitys Bengto Danielsono knygą „Baunčiu" į Pietų jūras", išleistą 1966 metais leidyklos „Nauka", sužinos visas jos smulkmenas. Atplaukę į Pitkerno salą, maištininkai nerado vietinių žmonių, nors duonmedžiai ir senovės šventovių griuvėsiai aiškiai rodė, jog sala kadaise buvo gyvenama. Didžiausioje šventykloje, stūksojusioje ant uolos viršūnės, buvę pastatytos akmeninės statulos, kurios, kaip ir garsieji Velykų salos milžinai, buvę atgręžtos nugara į vandenyną. „Stabmeldžių dievai" nepatikę maištininkams — ir statulas jie nuvertę į jūrą. Jūrų dugne atsidūręs ir pats „Bauntis" — laivas buvęs padegtas ir paskandintas, kad pirmieji salelės kolonistai nesusigundytų bėgti.
Praėjo daugiau kaip pusantro šimto metų. Į Pitkerną atplaukė Lujis Mersdenas, žurnalo „Nešnl Džiogrefik" bendradarbis ir kartu akvalangininkas mėgėjas. Povandeniniai tyrinėjimai Baunčio užutekyje, kur palaidotas maištininkų laivas, jau pirmąją dieną buvo sėkmingi — rastas varžtas, kuriuo buvo pritvirtintas „Baunčio" vairas. Beje, ieškoti buvo lengviau todėl, kad dar 1933 metais vienas pitkernietis toje vietoje, užutekio dugne, rado patį „Baunčio" vairą. Tačiau su akvalangu nieko daugiau nesisekė rasti. Tiktai šeštos savaitės pabaigoje atkaklūs povandeniniai ieškojimai davė rezultatų: „Baunčio" laivo kapas buvo surastas!
Vandenyno dugne tebeguli akmeninės statulos — juk nei laikas, nei vandenyno bangos joms nebaisios. Jeigu ateityje pasiseks jas surasti, mokslininkai įmins dar vieną Ramiojo vandenyno mįslę, nes akmeninės statulos, be Velykų salos, dar buvo kalamos Markizų salose, Rajevavajės saloje ir Pitkerne. Pitkerno ir Velykų salos statulų, taip pat kitų Rytų Polinezijos statulų stiliaus sugretinimas padės išspręsti klausimą, kokios kilmės yra akmens kalybos menas, praktiškai nežinomas kitiems Okeanijos gyventojams. Povandeninė archeologija ir čia tars svarų žodį.