Saugant šio pasakojimo veikėjų konfidencialumą, jų vardai pakeisti
Daugelį metų skaitydamas įrašus E. Keisis tvirtino, kad šiame gyvenime žmonės santykius pradeda tiksliai nuo to jų etapo, kuriame jie buvę nutrūkę aname gyvenime. Viešėdami konkrečiame laike ir konkrečioje erdvėje, mes iš esmės esame panašūs į archeologines iškasenas, kurias sudaro praeitų gyvenimų sluoksniai. Tie sluoksniai - tai kažkada susiformavusios paskatos bei elgsenos ir potyrių modeliai, kurie dabar, šiame gyvenime, ima reikštis, kyla į paviršių.
Dėl praėjusių gyvenimų įtakos kilusią žmonių tarpusavio trauką E. Keisis regėjo stebėdamas daugelį savo amžininkų, ypač akivaizdus pavyzdys buvo asmenys, susiję su jo veikla. 1928 metais skaitydamas įrašus (254 - 47), Keisis pasakė, kad ankstesniuose gyvenimuose užmegzti ryšiai taip stipriai veikia dabartį, jog remiantis praeities tyrimais galima gana tiksliai prognozuoti, kaip tie žmonės tarpusavyje elgsis šiame gyvenime. Jis pridūrė, kad toks palyginimas būtų labai įdomus dalykas.
Matyt, tai turėdami galvoje, Tyrimo ir nušvitimo asociacijos nariai įkūrė Istorijos komitetą kurio užduotis buvo tirti praeituose gyvenimuose užsimezgusius Asociacijos narių santykius bei stebėti, kaip tie senieji ryšiai veikia jų dabartį. Darbas truko neilgai, tačiau jo rezultatai buvo nuostabūs -jie įrodė ne tik tai, kad praeitis veikia dabartį, bet ir patvirtino, jog sąmoningai elgdamiesi žmonės šiame gyvenime gali pagerinti tarpusavio santykius ir išsiugdyti toleranciją.
Vienas artimai su Keisio veikla susijęs žmogus buvo Stefanas Levinas (Stephen Levine) [900]. Daugelio nuomone, Stefanas Le-vinas buvo tikras intelektualinis ir finansinis genijus. Vos įkopęs į ketvirtą dešimtį, jis jau garsėjo savo turtais ir ėjo svarbias pareigas Niujorko biržoje. S. Levinas taip pat buvo vienas iš nedaugelio Keisio amžininkų, kurie tada suprato sudėtingas skaitymuose nagrinėjamas koncepcijas. O kadangi buvo labai turtingas ir smarkiai domėjosi Keisio darbais, jis greitai tapo pagrindiniu Asociacijos finansiniu rėmėju. Leviną labai žavėjo idėja įkurti specialų universitetą, kuriame būtų surinkti didžiausi žmonijos protai.
Kitas didžiai Keisio veikla (ypač edukaciniais ir medicininiais jos aspektais) susidomėjęs žmogus buvo verslininkas ir fabrikantas Robertas Mičelas (Robert Mitchell). Kartąjis parašė: „Edukacija - tai gyvenimas kaupiant patirtį, plečiant žinias ir vadovaujantis laisvu, kritiniu mąstymu. Jei visas pasaulis supras edukacijos naudą, jeigu visi pamatys, kad be žinių neįmanoma jokia pažanga [...], tai didžioji mūsų dabartinių problemų dalis greitai išnyks." Mičelas turėjo seniai susiformavusį diplomato ir užkariautojo talentą. Būtent pastaroji savybė ėmė reikštis, kai bendraudamas su Stefanu Levinu Mičelas nusprendė, kad šis jaunuolis pernelyg kišasi į Edgaro Keisio organizacijos reikalus. Nors juodu vienijo susidomėjimas Keisio veikla, be to, jie abu domėjosi edukacijos klausimais, santykiai tarp jų buvo veikiau įtempti nei draugiški. Penkiasdešimties sulaukęs Robertas Mičelas visai pagrįstai manė, kad jis, nors ir ne toks turtingas, turi daugiau išminties ir patirties už trisdešimt ketverių metų biržos sandorių tarpininką.
Norėdami padėti šiems dviem vyrams suderinti savo santykius, Istorinio komiteto nariai nutarė patyrinėti jųdviejų praeitų gyvenimų ryšius. Komiteto žmonės vadovavosi nuostata, kad „aplinkybes reikia suprasti, tik tada jas galima valdyti". Štai kokia informacija buvo gauta iš akašos įrašų apie Mičelo ir Levino santykių istoriją:
Senovės Egipte Levinas buvo talentingas perrašinėtojas. Jo tėvynę vėliau užkariavo vienas iš šiaurės atkeliavęs karalius -jis buvo dabartinis Robertas Mičelas. Nors naujasis valdovas išleido daug gerų įstatymų ir buvo palankus vietiniams gyventojams, jį vis viena laikė grobiku. Tuo metu garsas apie talentingąjį perrašinėtoją pasiekė užkariautojų ausis, ir rūmuose jam buvo patikėtos aukštos pareigos - jis ėmė atstovauti savo tėvynainiams, tapo jungiamąja grandimi tarp egiptiečių ir naujojo karaliaus. Jis, užkariautos tautos atstovas, savo darbą atliko puikiai ir kiek įmanydamas stengėsi padėti savo pavergtiems tautiečiams, - dėl tos priežasties šiame gyvenime Stefanas Levinas vienaip ar kitaip kontroliavo daugybę žmonių. Istorijos komiteto nariai kalbėjo taip:
Visad jauteisi spaudžiamas, kai buvai vietinis gyventojas, o valdovas buvo svetimšalis, bet dirbai ir veikei išvien su visais, kurie buvo pasirengę padėti tavo tautiečiams geriau suprasti moralines, pilietines ir dvasines tiesas. Kadangi tokius gebėjimus tu išsiugdei anuo laikotarpiu ir dar kituose, tai šiandieną tapai išrinktas tuo, kuris vadovauja šiam DARBUI ir turi galimybę padėti žmonijai geriau suprasti, kokie ryšiai mus sieja su Kūrėju. Anuomet dirbai sunkiomis sąlygomis, tačiau pasiekei daug. Ir šiuo metu tavo rankose galia pristabdyti tą darbą arba jj paskatinti. [...]
Pranešimas apie 900 - 275 atvejį
Visiškai suprantama, kad dėl tokios savo praeities šiandieną du vyrai jautė vienas kitam priešiškumą. Kadangi Robertas Mičelas anais laikais buvo valdytojas, tai šiandien jis dažnai kritikuodavo jaunesnio ir mažiau patyrusio žmogaus sprendimus, juolab kad tas žmogus, be visa ko kita, kažkada buvo jo valdinys. O Stefanas savo ruožtu nebenorėjo būti engiamas ir iškart supykdavo, kai tik Mičelas imdavo abejoti jo sprendimais. Vis dėlto Stefanas pasąmoningai baiminosi, kad Mičelas vėl rengiasi jį pavergti, o Mičelas negalėjo susitaikyti su mintimi, kad anuometinis valdinys jo nemėgsta.
Vėliau ryšys tarp jųdviejų atsinaujino Palestinoje. Tuo metu, kai buvo statoma Jeruzalės siena, Robertas Mičelas tarnavo ginklanešiu ir kovojo prieš „išrinktąją tautą". Vienas iš priešų, su kuriuo jis kovėsi ir kuriam pralaimėjo, buvo Stefanas Levi-nas, norėjęs grįžti į savo gimtinę. Taigi šių dviejų žmonių Palestinoje ir Egipte sukaupti potyriai vėliau išvirto į antagonizmą.
Tačiau Istorijos komiteto nariai pareiškė, kad abu vyrai turėtų nepaisyti anais tolimais laikais kilusių jausmų, nes dabar jie abu gali daug padėti Keisiui. Štai Levinas turėjo aštrų protą ir galėjo ne tik būti Keisio mokiniu, bet ir skleisti jo filosofiją, be to, jis rėmė Asociaciją finansiškai. O Robertas Mičelas mokėjo sutelkti ir įkvėpti žmonės, taip pat Asociacijai labai praversdavo jo, kaip verslininko, patarimai. Todėl abu vyrai buvo paraginti dirbti drauge, bendradarbiauti, mokytis vienas iš kito ir nuolat turėti galvoje, kad jie, nors kitados konfliktavę, dabar yra vienoje komandoje. Istorijos komiteto nariai pridūrė: „Suvienykite savo jėgas, kad ir kaip tai būtų sudėtinga. Žinome, kad tai nelengva užduotis. Tačiau siela tobulėja tik tada, kai nuolatos sunkiai pluša."
Vis dėlto Mičelas ir Levinas nepaisė patarimų ir savo santykių niekada nesuderino. Be to, Stefanas, pamatęs, kad kai kurie žmonės piktnaudžiauja jo finansine parama, apskritai nustojo remti Keisio įkurtą organizaciją. Robertas savo veiklą tęsė, Levino pasitraukimas jo nesutrikdė. Netgi atvirkščiai - jis parašė Keisiui, kad dabar, kai nebeliko Levino, visi kiti galės dirbti „sveikiau, energingiau, linksmiau ir pamaldžiau". Taigi jie neišnaudojo galimybės dirbti drauge. Robertas Mičelas mirė 1940-aisiais, o Stefanas Levinas - po dešimties metų. Ir kadangi šiame gyvenime tie du žmonės savo santykių nesutvarkė, tai ateis akašos įrašuose numatytas laikas, kai jie vėl bus suvesti draugėn.
Kitų dviejų žmonių santykių istorija baigėsi sėkmingiau. Tie du žmonės - tai Endis Evansas (Andy Evans) ir Džimas Mak-mahanas (Jim McMahon), jų ryšys taip pat užsimezgė senovės Egipte ir jie taip pat bendraudami patyrė sunkumų.
Endis susidomėjo Keiso skaitymais ir pastarasis pranešė, kad jam koledže teks susidurti su tam tikromis problemomis bei jas spręsti. Buvo kalbama apie bendramokslius ir mokytojus, su kuriais jis, Endis, jau bendravo praeityje. Keisis pridūrė, kad dauguma žmonių koledže jo atžvilgiu bus nusiteikę palankiai, tačiau vienas kitas jam rodys aiškų priešiškumą. Žodžiu, situacijų būsiančių išties nelengvų, ir jam reikėsią „meistriškai ieškoti išeities". Kadangi Endis Evansas apie gresiančius sunkumus buvo perspėtas iš anksto, jis turėjo laiko pasiruošti juos atremti.
Netrukus Endis išties susidūrė su vienu iš didžiausių savo gyvenimo iššūkių. To iššūkio vardas buvo Džimas Makmaha-nas. Juos apgyvendino viename koledžo bendrabučio kambaryje, ir jie tuojau pat su džiaugsmu ėmė vienas kitam gadinti nuotaiką. Endis buvo kilimo nuo Pietų, o Džimas, „tas nelemtas jankis", kaip jį mintyse pavadino Endis, - nuo Šiaurės. Džimas iš karto ėmė riesti nosį (bent taip atrodė Endžiui), jis tarėsi esąs pranašesnis už savo iš provincijos atvykusį kambario draugą.
Greitai Endis laiške tėvams parašė, kad skaitymų pranašystės pildosi: jis susidraugavo su nemažu būriu žmonių, tačiau buvo ir tokių, kurie jį „tiesiog glumino" ir su kuriais bendrauti visiškai nesisekė.
Ir Endis, ir Džimas turėjo polinkį į filosofiją ir teologiją, taip pat abu mėgo disputus. Džimas buvo išauklėtas katalikiška dvasia, o Endžio tėvai domėjosi reinkarnacija - tad jie abu kuo nuoširdžiausiai ėmėsi menkinti vienas kito pažiūras ir įsitikinimus. Paskui jie ėmė krėsti vienas kitam piktus pokštus (pavyzdžiui, slėpti daiktus), vis dažniau tarp jų įsiplieksdavo vaidai. Kartais jie piktai pliekdavosi iki vėlumos, ir tada Džimas neiškęsdavo - jis pasiimdavo savo čiužinį ir išeidavo miegoti į koridorių. Dar vėliau jųdviejų nesutarimai peraugo į atvirą nesantaiką, jie kartais net susikumščiuodavo, ir garsas apie tai pasklido po visą bendrabutį.
Laikui bėgant, Endžio susidomėjimas reinkarnacija augo, jis panoro, kad Keisis perskaitytų įrašuose apie jo praėjusius gyvenimus. Šis skaitymas atsakė į klausimą, kodėl tarp jo ir Džimo tvyro toks didžiulis priešiškumas. Nesantaikos pėdsakai vedė į tolimą praeitį ir aprėpė net kelis istorinius laikotarpius.
Anksčiau jie gyveno senovės Egipte ir dažnai pykdavosi dėl skirtingų savo pažiūrų. Jau tada Džimas Endžiui buvo tarsi spyglys šone. Galų gale jie susikovė, ir Džimas žuvo. Vėliau jie susiėjo ir kovėsi vienas prieš kitą keliuose kryžiaus žygių epochos mūšiuose. Endis tais laikais buvo krikščionis, o Džimas -musulmonas. Viename mūšyje Džimas kardu sužeidė savo priešininką į delną tarp nykščio ir rodomojo piršto. Endis pasakojo, kad, jam besivaidijant su Džimu jau šiame gyvenime, „toje pačioje vietoje kaip keistas anų įvykių priminimas pasirodydavęs randas". Dar vėliau jie abu gyveno vienuolyne Anglijoje ir ten nuolat rasdavo progų pasiginčyti ir pasipykti. Dabartinis jų susidūrimas koledže buvo ketvirtas.
Gyvenimas jiems metė iššūkį - dabar jie galėjo pasistengti įveikti daugel amžių trunkantį abipusį priešiškumą. Endžiui buvo priminta, kad jis turi likti ištikimas savo tikslams ir idealams ir kad veikti jie turi išvien, tik tada jų veiksmai prisipildys stiprybės. Be to, Endis ir Džimas suprato, kad turi pasirinkimą: jie galėjo arba suderinti tarpusavio santykius, arba tiesiog išsiskirti į priešingas puses. Abu nusprendė eiti pirmuoju keliu.
Taigi Džimas ir Endis ėmė veikti drauge. Jie išsipasakojo vienas kitam savo jausmus ir pasidalijo savo sunkumais. Jie tikėjosi, kad tokiu būdu rasis „visai naujas tarpusavio sutarimas". Nors kartais jiems būdavo išties nelengva, jie nusprendė taip elgtis ir toliau. Jie geriau pažino vienas kito talentus ir gebėjimus, net ėmė vienas kitu žavėtis. Kadangi abu atkakliai stengėsi, tai galų gale jie tapo draugais. Koledžą jie baigė 1930 metais.
Po kelerių metų Endis prisiminė: „Jis [Džimas] ir aš įveikėme sunkiausią karmos užduotį, kokią man tik teko gyvenime atlikti. Mes pagaliau suėjome į gerus santykius, kurie peraugo į tvirtą draugystę."
Jų draugystė tęsėsi visą likusį gyvenimą. Džimas išgarsėjo kaip rašytojas, o Endis tapo verslininku ir paskaitininku.
Jaunystėje Džimas sunkai susirgo artritu, ir Endis pasikvietė jį pagyventi į savo namus Pietuose, nes tų vietų klimatas artrito ligoniams buvo palankesnis. Endis netgi išmoko masažo technikos, kad galėtų padėti draugui įveikti skausmą. Kai pasveiko, Džimas grįžo gyventi su savo šeima, tačiau vakarykščiai kambario draugai tęsė santykius susirašinėdami, o kai tik pasitaikydavo proga, jie susitikdavo. Kartais jie kartu keliaudavo verslo reikalais ir kartu skaitydavo paskaitas.
Vieną dieną Džimui atsinaujino artritas. Liga šį sykį buvo dar sunkesnė, Džimą gydė eksperimentiniais vaistais, tačiau tai nepadėjo. Vėliau prasidėjo įvairios komplikacijos, sutriko vidaus organų veikla, ir visiems tapo aišku, kad jis greitai mirs. Mėnesį prieš mirtį Džimas gavo tokį Endžio laišką, šįsyk jau paskutinį:
Man, manau, taip pat ir tau, mudviejų santykiai įgavo laiko ribas viršijančią kokybę. Pasaulis mums yra ta vieta, kurioje mes daug kartų išbandėme mūsų vidinės būties principus, ir ta vieta ne visada mums būdavo palanki [...], o žodžiai - bent jau mano ištarti - niekaip neišreikš džiaugsmo, kurį pažinau, KAI MES ĖMĖME PADĖTI vienas kitam dalytis Dievo dovanomis. [...] Mano mintys ir širdis visada šalia [tavo] lovos krašto. Su meile, [Endis]
Džimas mirė 1953 metų birželio 6 dieną. Endis tą dieną neteko labai artimo ir brangaus draugo.