Mūsų šalis kadaise buvo didelė, labai di» dėle...
Kilo bangos, ir šalis pasidarė maža.
Velykų salos sukūrimo mitas
1520 metų lapkričio pabaigoje trys išlikę Magelano flotilės laivai perplaukė siaurą ir pavojingą sąsiaurį ir išplaukė į nežinomus vandenis. Ten kažkur pietvakariuose buvo Prieskonių salos — ekspedicijos tikslas. Du mėnesius plaukė Magelano laivai beribiais vandenimis. Vandenynas buvo nuostabiai tylus ir ramus, ir todėl jj praminė „Pacifico" — Ramusis, arba Tykusis. Tuo vardu didžiausiasis vandenynas tebevadinamas ligi šios dienos.
Galų gale 1521 metų sausio 24 d. buvo pastebėta pirmoji sausuma — mažytė negyvenama salelė. Po dešimties dienų pasitaikė dar viena nevaišinga sala. Ir tik kovo 6-ąją, tris mėnesius ir dvidešimt dienų klajoję po nežinomą Ramųjį vandenyną, jūrininkai, išsibadavę ir ištroškę, pirmą kartą išvydo gyvenamą žemę — Gvamo salą. Taip europiečiai atrado nepažįstamą, savitą ir nuostabų Okeanijos pasaulį.
Ispanų, olandų, anglų, prancūzų, rusų fregatos vagojo Didįjį vandenyną, žymėjo žemėlapiuose naujus salų pasaulius. Įkandin geografų milžinišką Ramųjį vandenyną ir jo salas pradėjo tirti įvairių specialybių mokslininkai: okeanografai, botanikai, zoologai, meteorologai, geologai, kalbininkai, tautosakininkai, antropologai... O iš tikrųjų rimtas tiriamasis darbas prasidėjo tik mūsų amžiuje, nors „klausimo istorija" siekia daugiau kaip keturis šimtus metų.
Jau kapitonus, kurie rasdavo Okeanijos salų pasaulius, pirmuosius jų tyrėjus, jaudino klausimas: kaip, kokiu būdu galėjo patekti gyventojai į tas salas ir salynus, kuriuos skiria kartais tūkstančiai kilometrų tyvuliuojančio vandens?
Dar XVI amžiuje ispanų jūrininkas Pedras Fernandas Kiras mėgino įminti Okeanijos salų apgyvenimo mįslę. Jis spėjo, jog tos salos esančios didelio žemyno atplaišos. Tas žemynas kadaise buvęs didesnėje Pacifiko dalyje, o vietiniai žmonės esą to žemyno gyventojų palikuonys. Tos pažiūros laikėsi ir daugelis kitų žinomų jūrininkų. Karščiausi nuskendusio žemyno — Pacifidės—hipotezės gynėjai buvo du Okeanijos tyrėjai: garsus prancūzų jūrininkas Diumonas Diurvilis ir jo tautietis, Okeanijos tautosakininkas Morenhutas.
Pirmasis argumentavo, jog Ameriką ir Aziją kadaise jungusi didelė sausuma. Vulkaninės Okeanijos salos, pavyzdžiui, Havajai, tai kalnų virtinių viršūnės. Tie kalnynai senų senovėje stūksoję dingusiame dabar žemyne, kuriame gyvenusi gausi ir kultūringa tauta. Jos palikuonys smarkiai degradavę ir likę gyventi Okeanijos salose ir salelėse. O Morenhutas Pacifidės egzistavimą įrodinėjo tautosakos teigimais, kad Ramiajame vandenyne įvykusi baisi katastrofa, nuskandinusi didelę sausumą ir pražudžiusi aibes žmonių.
Ir Diumonas Diurvilis, ir Morenhutas savo hipotezes paskelbė pirmojoje praeito amžiaus pusėje. Tais laikais okeanografai, antropologai, geologai, tautosakininkai, etnografai dar labai maža teturėjo sukaupę faktų — mokslinis Okeanijos tyrimas buvo tik vos vos prasidėjęs. Juo daugiau mokslas kaupė naujų faktų, juo radosi naujų Pacifidės hipotezių.
1865 metais didžiojo Darvino bendražygis, anglų gamtininkas A. Volesas paskelbė Okeanijos gyventojų kilmės tiriamąjį darbą. Volesas stengėsi įrodyti, kad šiuolaikiniai Australijos aborigenai, Naujosios Gvinėjos papuasai, tamsiaodžiai melaneziai ir šviesiaodžiai polineziai — visi jie esą bendros „Okeanijos rasės" palikuonys. Ta rasė gyvenusi didžiuliame Ramiojo vandenyno žemyne, kuris dabar esąs paskendęs. Volesui pritarė ir kitas žymus evoliucinių pažiūrų XIX amžiaus mokslininkas Tomas Hekslis.
Biologų ir antropologų pažiūros atitiko kurias-ne-kurias geologų teorijas. Tiktai šie Ramiojo vandenyno žemyno žuvimą nukėlė į senesnius laikus, kai žmonijos dar nė nebuvo. Prancūzų geologas Gustavas Emilis Ogas manė, kad Centriniame Pacifike buvęs didžiulis žemynas, kuris pradėjęs žūti mezozoinėje eroje, tai yra, maždaug prieš 100—200 milijonų metų. Jam pritarė ir vokiečių geologas Hansas Haliris, o lenkų geologas Juzefas Lukaševičius 1911 metais sudarė ištisą seriją Pacifidės žemėlapių, kur buvo pažymėtas visas jo kitimas ligi pat galutinės žūties Didžiojo vandenyno gelmėse. Trečiojo dešimtmečio pradžioje, beveik sykiu — 1923 ir 1924 metais — pasirodo dvi knygos apie Pacifidę. O jų autoriai, gyvenę iie toje pačioje šalyje ir dirbę visiškai kitose mokslo šakose, tikriausiai nė neįtarė vienas kito buvimo. Tie autoriai buvo rusų mokslininkas Michailas Menzbiris, zoogeografijos pradininkas, ir anglų etnografas Makmilanas Braunas, per visą savo gyvenimą tyręs gausybę Ramiojo vandenyno tautų. Knygos buvo pavadintos beveik vienodai: Brauno — „Ramiojo vandenyno paslaptis" ir Menzbirio — „Didžiojo vandenyno paslaptys".
Menzbiris rašė: „Objektyvūs mokslo duomenys sako, kad Didysis vandenynas nėra toks senas, kaip galima būtų spėti. Jo tropinė dalis atsirado, matyt, ne anksčiau, kaip mioceno laikais. Bet ir vėliau, gerokai vėliau, kai ne tik atsirado žmogus, bet ir pasiekė tam tikrą kultūrą, jo vandenų glėbyje kyšojo gausybė salų — vienos didelės, kitos mažesnės."
Menzbiris pateikė nemaža faktų, kurie, nors ir ne tiesiai, liudijo Ramiajame vandenyne buvus sausumą: tai buvo geologijos, etnografijos, okeanografijos faktai. Tačiau bene įtikinamiausi ir nuostabiausi buvo duomenys, pateikti zoogeografijos, kuri „kartografuoja" gyvūnų kūrimąsi mūsų planetoje ir to kūrimosi maršrutus.
Dar 1764 metais Naujosios Zelandijos upėse buvo aptikta žuvis galak-sė. Ta žuvis gyvena gėluose Pietų pusrutulio žemynų ir salų vandenyse, tarp 30° ir 60° pietų platumos. Tik gėluose, nes sūraus vandens galaksė nemėgsta. Kaipgi ji galėjo patekti į Naujosios Zelandijos vandenų telkinius, atskirtus nuo žemynų šimtų ar net tūkstančių kilometrų? Ir į kurias-ne-ku-rias kitas Ramiojo vandenyno salas? Juk jūrų kelias galaksei visiškai neįmanomas, tai lieka vienas vienintelis — gėlavandenėmis upėmis, kurių kadaise tekėta dabar paskendusia Pacifidę.
Galapagų ir Fidžio salose išliko didžiulių driežų, iguanų, kadaise gyvenusių žemynuose. Jie prasti plaukikai ir vargu ar būtų galėję perplaukti vandenynus. Tai gal tarp salų ir žemyno kadaise būta sausumos tiltų? Lygiai taip pat daugelis kitų Ramiojo vandenyno salų gyventojų — tiek vabalai ar moliuskai, amfibijos ar skruzdėlės, tiek peteliškės ar dešimtkojai vėžiai negalėjo jų pasiekti „plaukte", įveikti šimtus, o kartais ir tūkstančius kilometrų jūrų platybių. O ką bekalbėti apie visiškai menkas plaukikes gyvates, kurios gyvena daugelyje Ramiojo vandenyno salų.
O tokie „plaukikai", kaip augalai? Tačiau Okeanijos salose galima rasti specifiškos Okeanijos, Siaurės Amerikos, Rytų Amerikos, Pietų Amerikos, Australijos, Indonezijos ir net Antarktidės floros!
Botanikos ir zoologijos duomenys gana aiškiai sako, kad Pacifike būta žemyno ar bent didelių sausumos lopų. Menzbirio nuomone, humanitariniai mokslai, tiriantys žmogų, yra pateikę duomenų, kad sausuma grimzdusi žmogaus, ir ne pirmykščio, o tam tikrą kultūros lygį pasiekusio žmogaus atminime. Anglijos etnografas okeanininkas Makmilanas Braunas tai įrodinėjo beveik kiekviename savo storos monografijos puslapyje. Ir remiamasi visų pirma argumentais, kuriuos pateikė paslaptinga mažos Velykų salos kultūra, žuvusi nespėta ištirti ir aprašyti mokslininkų.