Galimas daiktas, tik povandeniniai ieškojimai — tiek Titikakos ežero dugno, tiek Ramiojo vandenyno gelmių tyrimas — bent šiek tiek atskleis uždangą, saugančią Pietų Amerikos senovės civilizacijų paslaptį. Ispanų konkistadorai XVI amžiuje užgrobė inkų valstybę, kuri buvo maždaug dviejų milijonų kvadratinių kilometrų ploto ir plytėjo Ramiojo vandenyno pakrante daugiau kaip 4000 kilometrų. Savita inkų civilizacija, barbariškai sunaikinta užkariautojų, buvo senesnių kultūrų paveldėtoja. Jų šaknys slypi amžių glūdumoje. Vieni tyrėjai yra linkę manyti, kad tų kultūrų ištakos — Senojo Egipto civilizacija, kuri, jų akimis, esanti visų aukštųjų senovės kultūrų pamatas. Kiti minėjo dar tolimesnes ištakas — Mezopotamijos slėnį. Pavyzdžiui, vyro ir žmonos Verilų darbe suminėta daugiau kaip 40 atvejų, kai sutampa senųjų periečių ir šumerų kalba, kultūra. Kurie-ne-kurie tyrėjai net spėja, kad Pietų Amerikos civilizacijos esančios kilusios iš seniausios Naujojo pasaulio kultūros, kurios liekanas slepiąs Amazonės džiunglių „žaliasis pragaras".
Jau minėtas profesorius Poznanskis, keletą metų tyręs Tijahvanako architektūros kompleksą, priėjo išvadą, kad ne tik Saulės vartai, bet ir visas monumentų kompleksas esąs „milžiniškas akmeninis kalendorius, atspindėjęs maždaug 20 tūkstančių metų senumo astronomijos reiškinius". Indėnų legendos sako, jog čia, Tijahvanake, atsiradusi pirmoji pasaulyje žmonių gyvenama vietovė ir pirmą sykį užsimezgusi žmonių kultūra. Arturas Poznanskis knygoje „Tijahvanakas, amerikiečių lopšys" teigia, kad archeologijos duomenys ir jo paskelbtas „komplekso dešifravimas" įrodąs indėnų legendų teisumą.
Vyriausiųjų Senojo pasaulio vietovių amžius neviršijąs 8 — 9 tūkstančių metų. Taigi jeigu tikėsime Poznanskiu, jis dvigubai jaunesnis už Tijahvanaką. Tačiau ir toks didžiulis skaitmuo pasirodė pernelyg „mažas" kuriems-ne-kuriems tyrėjams. Belamis jį padidino... ligi 250 tūkstančių metų, o jo kolega, prancūzų rašytojas Denis Serą — net ligi 300 tūkstančių metų. Pagaliau tarybinis fantastas Aleksandras Kazancevas paskelbia, jog garsusis Saulės vartų kalendorius esąs ne Žemės kilmės ir paliktas priminti ateivių iš kosmoso lankymąsi Žemėje (Kazancevo duomenimis, svečiai buvę iš Veneros).
Skaitytojas tikriausiai pastebėjo, kaip pamažu nuo rizikingų mokslinių hipotezių perėjome į tikriausią fantastiką. Palikime ją rašytojams fantastams. Kaip mano vienas iš didžiausių specialistų, kasinėjusių Tijahvanake, vokietis amerikanistas Diselhofas, šiandien aišku, jog neteisūs romantikai patriotai, kurie abejotinais astronomijos ar geologijos „įrodymais" Tijahvanakui suteikia legendinį amžių. Šiuolaikinė amerikanistika Saulės vartus ir kitus Tijahvanako monumentus mano esant pastatytus mūsų eros VI—X amžiuje*, o jų kūrėjai — ne ateiviai iš Egipto, Mezopotamijos arba Veneros planetos, bet vietiniai indėnai.
Beje, ar būtina rasti „ateivius", stačiusius Tijahvanaką? Gal būt, klausti reikia kitaip: ar negalėjo to didingo komplekso kūrėjai, be abejo, buvę labai kultūringi, patys paveikti kitas kultūras? Archeologai rado neginčijamų įrodymų, kad Tijahvanako civilizacija smarkiai paveikė vėlyvesnes senojo Peru ir Bolivijos kultūras. O jos viešpatavimo „periferijose", Kolumbijoje, tos civilizacijos židinių išliko ligi pat įsiveržiant ispanų nukariautojams. Bet gal ji buvo išplitusi ir toliau — ne tik Pietų Amerikos žemyne, bet ir vakaruose, vandenyne, ir pasiekusi Polinezijos salas?
Tą klausimą iškėlė garsus norvegų tyrėjas Turas Hejerdalas. Nėra būtino reikalo perpasakoti jo patrauklios knygos „Kelionė „Kon Tikiu", — visus argumentus „už" Hejerdalas išdėstė labai aiškiai. Tačiau drąsi kelionė įrodė tik periečių plaustų patvarumą. Kitas žingsnis buvo Galapagų salų kasinėjimai.
Galapagų, arba Vėžlių (iš ispanų žodžio galapago — „vėžlys") salynas— tai dešimtis didelių salų ir aibės mažų salų salelių Ramiojo vandenyno pusiaujo vandenyse, maždaug per 1000 kilometrų nuo Ekvadoro respublikos krantų. Salos tokį vardą gavo 1535 metais todėl, kad jose gyveno aibių aibės didžiulių vėžlių. Nuo Panamos sąsmaukos plaukdamas Peru link, ispanų vyskupo Tomo Berlangos laivas nukrypo nuo Pietų Amerikos pakrantės toli į vakarus. Aštuonias dienas plaukiodami vandenyne, ispanai surado Galapagų salas: žmonių jose nebuvo, bet gyveno įvairiausi keisti paukščiai, vėžliai, didžiuliai driežai.
To paties XVI amžiaus pabaigoje ispanai pasiuntė į Berlangos rastas salas ekspediciją, bet nepasisekė jų surasti. Ligi pat XVII amžiaus pabaigos nė vienas iš europiečių jūrininkų neįstengė pakartoti Berlangos kelionės. Ir todėl Galapagai buvo pavadinti Las /šias Encantados — „Užburtosiomis salomis".
XIX amžiaus pradžioje Galapaguose įsikuria britų banginių medžiotojai ir padaro juos savo baze. 1832 metais salos paskelbiamos Ekvadoro respublikos valda. Jai ir priklauso jos ligi pat šiol. Po antrojo pasaulinio karo JAV Galapagų salose įkūrė karo laivyno bazę.
Centrinio Ramiojo vandenyno salos Galapagai yra puikios strateginės padėties. Bet ne tuo jos domina mokslininkus. Jų pakrantėje susiduria dviejų didžiulių srovių — šiltosios Pietų pasatų ir šaltosios Peru — vandenys. Tų dviejų „upių" sąveiką vandenyne atidžiai tiria okeanografai. Gamtininkai, tiriantys Vėžlių salų fauną ir florą, yra sukaupę gausybę gretinamųjų ir bendrinamųjų duomenų. Ir ne be reikalo viena iš paskatų, privertusių Darviną sukurti evoliucijos teoriją, buvo nuostabusis Galapagų pasaulis, kur greta vienas kito gyvena tropinių ir užpoliarinių rajonų gyvūnai ir augalai (Darvinas salose lankėsi keliaudamas „Biglio" laivu 1831—1836 metais).
Tropikų lianos ir užpoliarinės kerpės; margaplunksniai džiunglių paukščiai ir Antarktikos žuvėdros; papūgos ir pingvinai; šalto oro mėgėjai ruoniai ir šilumos vaikai milžiniški vėžliai — tokie nuostabūs Galapagų salų kontrastai. Bet, tur būt, labiausiai iš salyno gyvulių pasaulio atstovų išgarsėjo didžiuliai driežai, panašūs į pasakų anginus. Artimų jų „giminaičių" išliko tik dar vienoje Žemės rutulio vietoje — Indonezijos Komodo saloje, o „sentėviai" išnyko prieš dešimtis milijonų metų.
Iš seno buvo manoma, kad Galapagų salos — tai savotiškas draustinis, kur, prieš ateinant europiečiams, žmogus nebuvęs nė kojos įkėlęs. Tik visiškai neseniai išaiškėjo, kad ne vien okeanografai ir gamtininkai, bet ir archeologai gali rasti daug įdomių dalykų Vėžlių salose.
Pirmieji, kurie tai pasakė, buvo... botanikai. Tarp salyno augalų jie rado nemaža veislių, kurias augino ir išvedė Peru šiaurės rytų pakrantės indėnai. Taigi Galapagų salose kadaise gyventa žmonių.
Botanikų hipotezę patvirtino archeologų kasinėjimai, kuriuos organizavo ir kuriems vadovavo šaunusis norvegų tyrėjas, „Kon Tikio" kapitonas Turas Hejerdalas. Pasirodė, kad Galapagų salose buvo lankomasi šimtai metų prieš vyskupą Berlangą.
Maždaug du tūkstančius dirbinių rado Galapagų salose Hejerdalo ekspedicija. Akmens dirbiniai, vandens ąsočių šukės, dekoratyvinės vazos, ornamentuoti indai... O dirbiniai buvo įvairių stilių ir epochų, įvairių kultūrų, kurios egzistavo Peru pakrantėje prieš ispanų užkariavimą. Matyt, Galapagų salas gerai žinojo indėnai, plaukioję po vandenyną plaustais iš balso medžio.
Kas privertė pirmuosius atradėjus palikti salyną? Tai pirštu prikišamai rodo lava, sluoksniais užklojusi menkas gyvenamųjų vietų liekanas. Matyt, prieš keletą šimtmečių prabilę ugnikalniai privertė indėnus palikti salas ir grįžti į tėvynę. O gal išsiveržimas buvo katastrofiškas, ir Vėžlių salų kolonistai žuvo? Iš Galapagų salų faunos ir floros galima spėti, kad salynas buvęs kadaise susijungęs su žemynu. Gal sausuma grimzdo tuo metu, kai Vėžlių salose gyveno ne tik driežai, bet ir žmonės? Beje, senosios faunos ir floros reliktai sako, kad sausumos tiltas bus nugrimzdęs labai seniai. Bet gal ilgą laiką paviršiuje plytėta pavienių „tiltelių", salų ir salelių, kurios lengvino indėnų jūrininkų kelią į Galapagų salyną?
Prisiminkime, kad europiečiams labai ilgai nesisekė surasti „Užburtųjų salų", — o juk jie turėjo ir kompasą, ir gerus laivus. Kaipgi galėjo reguliariai plaukioti ilgą laiką (ką rodo salose rasta keramika) indėnai, kurių jūreivystės technika buvo kur kas menkesnė už europiečių? Ar nebuvo jiems orientyrai — ir net laikino sustojimo vietos — sausumos plotai, kurie dabar slūgso Ramiojo vandenyno dugne?
Nuo Amerikos krantų ligi Galapagų salyno tyso ilgas povandeninis kalnagūbris, kuris vadinamas Kokosu — pagal Kokoso salą, vienintelį sausumos lopinėlį, išlikusį paviršiuje ir nenugrimzdusį į dugną. Kokoso sala garsi lobiais, kurie, kaip teigia senovės žemėlapiai ir dokumentai, esą paslėpti jos olose arba užkasti krante. Bet, galimas daiktas, povandeniniai tyrimai atvers toje „lobių saloje" kitus turtus — archeologinius. Gal būt, ir Kokoso sala, ir Galapagų salynas kartu su kitomis tos Ramiojo vandenyno dalies salomis salelėmis buvo „tarpiniai punktai" indėnų jūrininkams, plaukiojusiems po Didįjį vandenyną?
Dviejuose paskutinės Turo Hejerdalo knygos „Vienos teorijos nuotykiai" skyriuose — „Kasinėjimai Galapagų salose" ir „Kokoso sala — priešispaninės indėnų laivininkystės bazė" (Gidrometeoizdato leidykla (knygą išleido 1969 metais) — pateikiama gana svarių argumentų, kad iš rtiesų taip. Indėnų jūrininkų pėdų Galapaguose rasta. Kokoso saloje vienintelis ženklas yra kokoso palmių plantacijos, įveistos tikriausiai toli gražu prieš europiečių pasirodymą. Hejerdalo akimis, Kokoso sala, esanti ikelyje iš Ekvadoro į Gvatemalą, buvusi idealus atviras tarpinis jūros uostas tarp dviejų didžiųjų prieškolumbinės Amerikos kultūrų — Andų ir Centrinės Amerikos. Dabar amerikanistai randa vis daugiau įrodymų, kad tarp tų kultūros sričių senų senovėje buvę kontaktų. Tad, ko gero, bendradarbiaujama buvo ne sausuma, per nepereinamus Kolumbijos ir Panamos miškus, o jūra. Ir, galimas daiktas, vandens kelią lengvino ne tik Kokoso sala, bet ir kitos salelės, dabar nugrimzdusios po vandeniu.
Didinga Kordiljerų — Andų kalnų sistema stūkso visa Amerikos Ramiojo vandenyno pakrante. Garsus tarybinis geologas Belousovas mano, kad tie kalnai tik rytinė — ir antžeminė — didžiulės zonos dalis. O vakarinė tos zonos dalis esanti vandenyno dugne. Belousovo akimis, kadaise povandeniniai kalnai kyšoję paviršiuje, o povandeninė Albatroso plokš-tikalnė buvusi ant vandens. O dabar jos likę tik Galapagų salos ir mažytė salelė Kokosas, povandeninės Kokoso keteros viršūnė. Tyrimai parodė, kad tas kalnagūbris yra nugrimzdęs po vandeniu palyginti neseniai.
Ar negalėjo ir kitomis salelėmis, Kokoso kalnagūbrio dalimis, indėnai jūrininkai naudotis kaip gairėmis, plaustais keliaudami po Didžiojo ežero vandenis? Ir, be to, plaukioti indėnai galėjo dviem kryptimis — į šiaurę, i nuo Peru ir Ekvadoro krantų link Centrinės Amerikos krantų, kur buvo majų ir sapotekų kultūros, ir į vakarus, Okeanijos salų link, kur gyveno polineziai.
Tas klausimas tik iškeltas, o atsakyti į jį gali tik archeologų povande-ninkų tyrinėjimai. Dažni tame rajone, tiek sausumoje, tiek vandenyno dugne, ugnikalnių išsiveržimai ir baisūs žemės drebėjimai rodo, kad Žemės pluta čia ir šiandien tebėra nerami.
Hejerdalo knygos „Aku aku" skaitytojai tikriausiai gerai prisimena kasinėjimus Velykų saloje ir rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje — Rapa Ityje ir kitose salose. Prisimena jie, be abejo, ir norvegų tyrėjo žodžius, kad pirmieji Rytų Polinezijos gyventojai buvę senojo Peru jūrininkai. Gal būt, jiems keliauti atvirame vandenyne padėjo dabar dingusios salos? Tiesiai nuo Peru pakrantės prasideda povandeninis Naskos kalnagūbris, stūksantis pietvakarių kryptimi nuo 15° ligi 28° pietų platumos. Ne taip seniai čia rasta didelė grupė plokščiaviršūnių povandeninių kalnų gajotų, o ne vienas iš jų nugrimzdęs tik į 500—400, o kartais net tik į 300—200 metrų gylį. Taigi visiškai neseniai jų būta ne povandeninių, o antvandeninių kalnų, o gal net salų (to rajono pluta kelis kartus storesnė už įprastinę vandenyno plutą).
Netoli nuo Naskos kalnagūbrio galo prasideda kita gerų 2000 kilometrų ilgio povandeninė ketera, beveik lygiagretė 25° pietų platumos. Į vandenyno paviršių iškyla tik niūrios Sala i Gomeso salos uolos (tos salos vardu vadinamas ir kalnagūbris). O gal ne taip seniai ir kitos viršūnės buvo išsikišusios iš vandens? Jeigu taip, tai nuo Peru pakrantės per Naskos kalnagūbrį, o paskui Sala i Gomeso keterą traukia ilga virtinė tiesiai į Velykų salą, kuri nuo Sala i Gomeso salos visiškai netoli. Ar tik nebuvo tos salos salelės, kurios dabar stūkso po vandeniu, indėnų jūrininkams tarpinės stotelės, ir ar nebuvo jos puikus orientyras Peru — Velykų salos trasoje? Atsakyti į tą klausimą, kuris rūpi ne tik istorikams, bet ir okeanografams, gali povandeninė archeologija.