„Sujudusios, neramios jūros dugne slypi užmirštų civilizacijų paslaptys. Bangų nuplautos, pusiau palaidotos smėlio, sutraiškytos didelio slėgio, mūsų dienomis mažai žinomos kultūros liekanos. Ten, kur dabar galingas Ramusis vandenynas didingai supasi bangose per tūkstančius mylių, kadaise yra buvęs didžiulis žemynas. Tas kraštas vadinosi Lemūrija, o jo gyventojai lemūriai, — rašo „senovinio mistinio Rožės ir Kryžiaus ordino" adeptai — rozenkreiceriai, reklamuodami knygą apie Lemūrija. — Jeigu jūs mėgstate paslaptis, neištirtus, antgamtinius dalykus, — skaitykite tą knygą."
Jei patikėtume rozenkreiceriais, tai anoje epochoje, kai Žemės pluta vos vos buvo pradėjusi kietėti (o dalis vis dar tebebuvusi skysta), mūsų; planetoje... jau buvę ir gyvulių, ir „lemūrių rasė". Teisybė žmonių išvaizda „buvo baisiai plastiška", ir todėl žmogus galėjęs savo paties noru sau, ir gyvuliams suteikti bet kokį pavidalą, kokio tiktai įsigeisdavęs. Beje, žmogus čia „vadovavosi daugiau vidine nuojauta, negu išore" visut pirma todėl, kad ir akių jis neturėjęs (ir tik dvi jautrios dėmės reaguodav vusios į saulę, „blankiai švytėjusią per ugninę senovės Lemūrijos atmosfsferą"). O antra, matyti „tankioje" atmosferoje nebuvę galima daugiau, kaip per kelis metrus.
Lemūriai kalbėję tokia kalba, kurios garsai buvę panašūs į gamtos garsus: vėjo staugimą, upelio čiurlenimą, krioklio šniokštimą, ugnikalnio riaumojimą.
Lemūriai pradėję žmoniją ir buvę naujos, tobulesnės rasės — atlantų — sėkla. Atlantidė atsiradusi išsyk, kai visuotinis tvanas (mistikai priskaičiuoja jų bent keletą) iš pašaknių sunaikinęs Lemūriją. Iš tiesų ne visi lemūriai žuvę: dalis degradavę ir išsigimę į laukinius, net į... žmogines beždžiones (nes, teosofų, rozenkreicerių ir kitų mistikų galva, žmogus nieku būdu negalėjęs kilti iš beždžionių — atvirkščiai, beždžionės kilusios iš žmogaus!).
Todėl tokia fantastiška tauta, savaime suprantama, ir gyventi turėjusi tokioje pat nepaprastoje žemėje.
„Lemūrijos laikais bendra sausumos padėtis buvusi keistoka: Šiaurės ašigalis buvo didžiulis žemynas, žvaigždiškai išsišovęs į visas puses dideliais pusiasaliais. Grenlandija — vienas iš išlikusių pusiasalių, vienas žvaigždės spindulys. Tais laikais nebuvo nė vieno šiuolaikinių bruožų žemyno. Platus ir labai ilgas žemės ruožas juosė pusiaują ir toli buvo išsišovęs i pietus. Tas ruožas aprėpė Australiją, Naująją Zelandiją, daugybę Ramiojo vandenyno salų. Tai buvo didžiulis pusmėnulio pavidalo žemynas, Siaurės žvaigždės atsvara", — rašė žinomas teosofas Čarlzas Ledbitras. Teosofų galva, lemūrių rasės žmonių ūgis siekęs... 10 metrų! (Teisybė, tai nesukliudė grynakraujais lemūrių palikuonimis paskelbti Andamano saliečius, kurių ūgis neviršija 140—150 centimetrų, ir Centrinės Afrikos pigmėjus.) „Tie pirmieji lemūriai buvo negražūs; jų keliai ir alkūnės neišsitiesdavo; jie buvo visiškai primityvūs. Smegenys buvo nepaprastai mažos pagal visą kūną. Galvos daugiausia buvo panašios į kiaušinius — didelė apatinė dalis, išsišovę žandikauliai. Daugeliui vietoj kaktos stirksojo kažkas lyg dešra. Odos spalva — melsvai ruda, o viena iš pirmųjų rasių buvo melsvo atspalvio."
Atlantidės gyventojams teosofai buvo palankesni: „Atlantidės rasė smarkiai skyrėsi nuo lemūrių", ir jos žmonės (raudonai geltonos odos) dažnai būdavę „gražaus sudėjimo". Tačiau priešingai teosofams jų kolegos rozenkreiceriai apdovanojo ir atlantus fantastiška išvaizda: jų kiaušas buvęs statmenai nurėžtas tiesiai ant akių, ir kaktos beveik nė nebuvę. Smegenys neturėjusios kaktos fragmentų. Atlantai „beveik nevaikščiojo, o tik skraidžiojo šuoliais, bet ne taip, kaip kengūros. Jų akys buvo nedidelės, spindinčios; plaukai — apskrito piūvio"...