1959 metais Aliaska tapo keturiasdešimt devintąja valstija, gana greitai ją sukrėtė viena Keiso numatytų apie Žemę kalbančių permainų, turėjusių įvykti nuo 1958-ųjų iki 1998-ųjų. „Šioje dalyje pamatysime fizinius vakarinės Amerikos pakrantės pokyčius", — kalbėjo Keisas. Taip ir atsitiko: 1964 metais kontinentą sukrėtė didžiausias iš kada nors buvusių žemės drebėjimas. Jo pasekmės jaučiamos ir šiandien, nes, kaip rašyta savaitiniame „Current Science" pranešime, smūgis paslinko kalnus vidutiniškai penkiomis pėdomis, jūros dugną pakėlė beveik penkiolika pėdų ir paaukštino visą Siaurės Amerikos kontinentą puse colio. Smūgio poveikis buvo galbūt net didesnis, nei Keisas tikėjosi. „Už trijų tūkstančių mylių esančias pakrantes potvyniai užliejo aštuoniomis pėdomis aukščiau nei įprasta. Irane kieta žemė bangavo tarsi jūra, kai ją pasiekė drebėjimo bangos."
Iš esmės žemės drebėjimas Aliaskoje buvo tik vienas pranašautų įvykių drastiškų žemės pokyčių grandinėje, kurie buvo numatyti dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ir galėjo peraugti į dar didesnius sugriovimus. Viduržemio jūroje Keisas regėjo dramatiškus dugno aukščio svyravimus, kurie buvo tarsi preliudija kažkur ištiksiančiai katastrofai. Ir štai: rytinis Viduržemio jūros baseinas staiga nuslūgo, kai tuo tarpu Atlanto vandenyno dugnas netoli Maroko šovė į viršų 3 pėdas ir 300 colių.
Atlanto ir Ramiajame vandenynuose, kaip buvo pranašavęs Keisas, jau atsirado naujos žemės, o ypatingiausią prognozė jo laiko skalėje - dramatiškas žemės iškilimas, kur kažkada galėjo gyvuoti Atlantida - gali įvykti netrukus, jei Keiso laiko matai teisingi. Paprastai parapsichologai turi miglotą laiko nuovoką netgi prognozuodami akivaizdžius dalykus, tačiau Keisas aiškiai užfiksavo naujos žemės Karibų jūroje atsiradimą 1968 ar 1969 metais.
Didelio susidomėjimo sulaukė numatyti drebėjimai Los Andžele, San Franciske ir Niujorke, kurie, kaip sakė Keisas, prasidės vėlesniu 1958-1998 metų periodu. Kai jis kalbėjo apie stichinę nelaimę Kalifornijoje, įvyksiančią prieš Manheteno ir Konektikuto pakrančių Naujojoje Anglijoje nuniokojimą, nejautė skirtumo tarp Los Andželo ir šiaurėje esančio jo „brolio", kurį žemės drebėjimas sugriovė 1906 metais.
Ramiajame vandenyne požeminiai dundesiai vienas po kito slenka išilgai seismiškai aktyvaus Ugnies žiedo, plačiu lanku sklisdami nuo rytinės Azijos iki vakarinio pusrutulio. Keisas sakė, kad taip bus prieš didesnes katastrofas. Ir štai prie Viduržemio jūros tarsi kažkur prausiančių sugriovimų pranašas vėl atbudo Etnos ugnikalnis.
Per šiuos neramius keturiasdešimt metų Keisas matė ir kai kurias Japonijos dalis, slenkančias į jūrą, ir katastrofiškus pasikeitimus šiaurės Europoje. Apie Japonijos slinkimą į jūrą patyręs geologas kalbėjo: „Honsiu saloje viena vulkaninė zona 1965-1966 metais per šešis mėnesius patyrė 87000 užregistruotų požeminių smūgių, iš kurių aštuoni tūkstančiai buvo gana stipriai jaučiami". Japonų geologas Nobichiko Obara sako, kad Japonijos archipelagas nuolat grimzta
Stebėtina, tačiau Keisas savo kalendoriuje nei 1958, nei 1978 ar 1998 metų nežymėjo kritiškiausiais. Jis išskyrė 1936-uosius kaip lemiamus grumtynėse tarp pasaulinio masto jėgų ir kaip metus, kai nepastebimai prasidės dideli žemės plutos pasikeitimai, sukelti pasikeitusio žemės pusiausvyros centro. 1932 metų vasarį paprašytas „prognozuoti pagrindinius įvykius, turėsiančius poveikio žmonių rasės gerovei ateinančiame penkiasdešimtmetyje", jis atsakė: „1936 metais pasaulį ištiks didelė katastrofa ir sunaikins jėgas, dabar egzistuojančias kaip pasaulio įvykių faktorius".
Apie tarptautinius įvykius buvo pasakyta ir daugiau. Jo paklausė: „Ar netolimoje ateityje Italija pasirinks liberalesnę valdymo formą?
Jis atsakė: „Italija taip pat bus palaužta nereikšmingos ar menkos jėgos, palygintit su tomis, kurios šiuo metu yra galingesnės. Tačiau prieš tai 1936 metais įvyks katastrofa, kurią sukels išorinės jėgos dėl Žemės pasvirimo kampo kosmose pasikeitimo. Šio pasikeitimo pasekmės bus jaučiamos įvairiose žemės vietose".
„Kokio masto ir pobūdžio bus 1936 metų pakitimai?" - vėl paklausė Keiso.
„Karai, vidiniai žemės poslinkiai ir Žemės pasvirimo pasikeitimas dėl pokyčių ašies kryptyje."
Žvelgiant į praeitį 1936-ieji tikrai buvo kritiniai: Tautų sąjunga ir kolektyvinis saugumas subyrėjo; pilietinis karas Ispanijoje - generalinė repeticija prieš vieną kruviniausių mūšių; Italijos priespauda Abisinijoje; Hitleris, grėsmingai žygiuojantis į Reino provinciją.
Tačiau Keiso prognozė apie fizinius pasikeitimus žemės gelmėse nustelbė bet kokias kitas pranašystes. Ar jie buvo susiję su katastrofomis, kurias sukels išpranašauti drebėjimai, sugriausiantys beveik visą Niujorką, Los Andželą, San Franciską, sunaikinsiantys kai kurias Japonijos dalis, sukrėsiantys šiaurės Europą? Jei tai gali atsitikti vėl, tai viskas planetoje galėjo nutikti ir anksčiau, milijonus metų vykstant pokyčiams, sukeltiems stichinių katastrofų. Moderniosios paleontologijos tėvas prancūzas Georgas Kuvjeras sukūrė teoriją, kad senieji dinozaurai išnyko dėl staiga įvykusių katastrofų, todėl randamai beveik puikiai išsilaikiusių sušalusių gauruotų mamutų kūnų su paskutiniu kąsniu burnoje.
Keisas ir Kuvjeras buvo stebėtinai panašūs. „Remiantis Kuvjeru, pagrindinė katastrofų priežastis buvo žemės ašies pakrypimas, drastiški jos plutos poslinkiai, sukūrę vandenynus ten, kur anksčiau buvo sausuma, ir sausumą, kur anksčiau buvusi jūra", - kalbėjo žymus geologas. Laikantis šios teorijos, priešingos laipsniškų pasikeitimų teorijai, pirmieji lūžiai turėjo įvykti ten, kur žemės pluta buvo silpniausia, t.y. vadinamajame Ugnies žiede, kuriame vulkanai tarsi arka juosia Ramųjį vandenyną ties Naująja Zelandija, Filipinais, Japonija, Aleutų salomis, Meksika ir Čile. Taip jau buvo atsitikę anksčiau, sako mokslininkai. „Giliausiuose vandenyno duburiuose vanduo spaudžiamas į žemės plutos plyšius, atsiradusius drebėjimų metu, ir tai keičia slėgį, skatina stiprius išsiveržimus. Žmogus tikrai išgyveno tokius poslinkius, sukėlusius klimato pokyčius, tačiau tuo metu dar nesugebėta aprašyti įvykių." Bėgant laikui žemės ašies pakrypimas nulems nedidelį žemės apsisukimų svyravimą, sakė žymusis geologas, ir sukimosi inercija sukels Žemės rutulio formos pasikeitimą, kad jis prisitaikytų prie naujos padėties.
Taigi kur Žemė pasiduos pirmiausia? Jei Keisas neklydo, tai atsitiks karštoje plastiškoje žemės mantijoje, kuri po žemės pluta gali judėti tūkstančius mylių.
Žymaus geologo, tyrusio Keiso darbus, žemėlapis rodė skirtingus žemės plutos, mantijos ir nepaprastai karštos šerdies lygius. „Net menkiausias ašies pakrypimas turės rimtas pasekmes žemės plutai", -suglumęs kalbėjo jis. „Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei Atlanto vandenyno pakrantės srovė paveiktų plastišką mantiją ir pakrantė nusileistų trisdešimt pėdų - sąlyginai mažai. Dauguma rytinių uostų būtų užlieti, o didelės Karolinos, Džordžijos ir Floridos valstijų dalys atsidurtų po vandeniu."
Jei 1936-aisiais žemės ašis pasislinko, kodėl, praėjus trisdešimčiai metų, katastrofiškų pokyčių vis dar nematyti?
Geologas kreivai nusišypsojo: „Kai kurie jau gali būti prasidėję žemės plutoje. Iš esmės žemės pusiausvyros pakitimų poveikis pajuntamas vėliau. Pokyčiai mantijoje prasidės lėtai, tačiau palaipsniui kaupsis, kol sukels tikrą žemės magnetinių polių poslinkį".
Keiso pranašystės apie žemės drebėjimus kėlė daug diskusijų, laikraščiuose pasirodydavo įvairaus pobūdžio rašinių.
Štai 1956 metų gegužę spaudoje pasirodė vienas labiausiai provokuojančių straipsnių, kadangi tais metais Keisas buvo numatęs pasaulinę katastrofą: VANDENYNAI GALI PRARYTI NIUJORKĄ IR LONDONĄ. Siame straipsnyje mokslinis redaktorius Deividas Dietsas rašė: „Niujorkas, Londonas, Paryžius ir kai kurie kiti didieji miestai galiausiai gali dingti nuo Žemės paviršiaus, nors tautos ir sugebėjo išvengti Trečiojo pasaulinio karo. Visai įmanoma, kad vieną dieną jie bus nugramzdinti į vandenyną".
Autorius savo gana stulbinančiame straipsnyje rėmėsi ne kažkokiu miegančiu aiškiaregiu, bet pripažintais mokslininkais, kartu dirbusiais Tarptautiniais geofizikos metais ir tyrusiais Žemės rutulio fizinę praeitį bei ateitį. Ašies pakrypimas galėtų sukelti tokią katastrofą, nes pasikeistų Žemės klimatas. „Jei Antarktikos, Grenlandijos ir Islandijos ledo kepurės ištirptų, pasaulio vandenynų lygis pakiltų tiek, kad užtvindytų daugumą pakrančių miestų ir tas šalis, kurių aukštis virš jūros lygio yra nedidelis. Šį tirpimą galėtų sukelti pasaulinis klimato atšilimas. Taigi kyla klausimas, ar keičiasi žemės klimatas."
Nors Žemės vidinėje plutoje nuo 1936-ųjų galbūt ir vyksta pasikeitimai, tačiau iki 1958-ųjų nebuvo jokių ženklų apie drastiškus pokyčius. Viena pirmųjų Keiso pranašysčių, nurodančių šį laikotarpį, buvo paskelbta 1934-ųjų birželį. Joje buvo minima keletas žemynų:
„Kalbant apie fizinius pasikeitimus, tai žemės drebėjimai įvyks vakarinėje Amerikos dalyje; didesnė Japonijos dalis nugrims į vandenį; aukščiausia Europos dalis pasikeis akimirksniu; prie rytinių Amerikos krantų atsiras žemė."
Keisas kalbėjo apie geologinius postūmius Arktyje ir Antarktyje, apie seisminį aktyvumą tropikų kraštuose kaip žemės polių pasislin-kimo ir stebinančio pasaulinio klimato pasikeitimo preliudija.
Minėtasis geologas jau pastebėjo smarkiai padidėjusį vulkaninį aktyvumą tropinėje zonoje. „Nuo 1958 metų Havajuose didesni ir mažesni drebėjimai vyksta vienas po kito. Stiprus ugnikalnio išsiveržimas 1963 metais įvyko Bali, vienoje iš Indonezijos salų, o ant senų Krakatau (sprogusio 1883 metais) ugnikalnio griuvėsių formuojasi naujas ugnikalnis; Kosta Rikoje, netoli San Chose, Irazu ugnikalnis daugiau kaip metus laiko išsiveržia nuolat."
Keiso pranašystę, numatytą per keturiasdešimties metų laikotarpį, kai kurie žmonės klaidingai interpretavo kaip Antrojo Atėjimo paskelbimą. „Ir jie (pasikeitimai) prasidės tarp 1958-ųjų ir 1998-ųjų, kurie bus paskelbti laikotarpiu, kai Jo Šviesa vėl bus matoma debesyse."
Paprastai rekomenduojamas pažodinis Keiso skaitymas šiame keturiasdešimties metų laikotarpyje nenurodo pokyčių pabaigos, tik pradžią! Tačiau, kaip minėta, pradžios pradžia jau yra. Žemės paviršius keičiasi vakarinėje Amerikos dalyje. Žemės drebėjimas Aliaskoje, įvykęs 1964-aisiais per Didįjį penktadienį, buvo pats didžiausias iš kada nors buvusių Šiaurės Amerikoje, kai seismografo parodymai siekė 8,4 balo. (Jis aplenkė net tą, kuris prieš šešiasdešimt metų San Franciską pavertė griuvėsiais. Tada seismografo skalė rodė 8,2 balo.) Laimei, požeminiai smūgiai apėmė didelius negyvenamos žemės plotus. Daug kaimelių vis dėlto buvo nupūsti nuo žemės paviršiaus, sugriuvo Ančoro uosto dalis, vieni žemės plotai nuskendo, kiti -iškilo. Buvo paveikti net ežerai ir upės. Kuperio upė pakeitė savo kryptį ir ėmė tekėti atgal. Negyvenama penkiasdešimties mylių ilgio ir penkiolikos pločio Montegju sala, esanti Princo Viljamo sąsiauryje, buvo išmesta trisdešimt tris pėdas aukštyn kartu su kitomis Aliaskos žemės masėmis netoli Kordovos ir nusviesta prie Midltono salos ir Kodiako salos pietrytinio iškyšulio. Montegju saloje net žemiausio atoslūgio metu vandens gylis siekė dvidešimt pėdų. Toli nuo drebėjimo centro trisdešimt tūkstančių kvadratinių mylių sausumos nugrimzdo iki šešių pėdų, kai tuo tarpu kitos penkiasdešimt tūkstančių kvadratinių mylių akivaizdžiai pakilo nuo trisdešimties iki penkiasdešimties pėdų.
Po Keiso mirties jau įvyko daug reiškinių, patvirtinančių jo pateiktą Žemės vaizdą, kuriame ji besikeičiančių polių apversta „aukštyn kojomis". Kai kurie mokslininkai mano, kad maždaug kas milijoną metų žemės magnetinis laukas, veikiamas skystos, magnetinės šerdies, per gana trumpą geologijoje penkerių tūkstančių metų laikotarpį „apsiverčia" ir pradeda tekėti priešinga kryptimi. Kaip tik dabar ir gali būti šis istorinis laikotarpis, mano žymusis geologas. 1963 metais Jungtinių Valstijų geologinių tyrimų grupė nustatė, kad paskutinį kartą toks apsivertimas baigėsi maždaug prieš 980 000 metų. „Studijuodami lavos formacijas, kurių įmagnetinti geležies savybių turintys mineralai atkartoja žemės magnetinį lauką, mokslininkai galėjo nustatyti, kur tuo metu buvo Žemės šiaurinis magnetinis polius. Jie tyrė uolienas, susiformavusias iš priešistorinės lavos, tekėjusios iš Etnos ugnikalnio ir Havajuose", - aiškino žymus geologas, tyręs Keiso pranašystes.
Minėtasis geologas atliko beveik tą patį. Studijuodamas Keisą jis įsitikino, kad dalis numatytų pokyčių jau įvyko. Keisas dažnai minėdavo drebėjimus, vulkaninius išsiveržimus, potvynius. Jis niekada neminėjo branduolinės katastrofos, tačiau pripažino, kad žmonija gali pati susinaikinti, kaip tai jau atsitiko Atlantidoje. Žmogus tik pradėtų, o likusį darbą padarytų gamta.
Keiso dažnai prašydavo pasakyti tikslų įvairių įvykių laiką, tačiau jis retai pasakydavo daugiau nei užuominas, išskyrus atsitiktinai paminėtą 1958-1998 metų laikotarpį kaip svarbų periodą, kai ašies pakrypimą pajus visas pasaulis. Kai 1932 metais jo paklausė, „kada Žemės aktyvumo pokyčiai taps akivaizdūs", jis, užuot pasakęs datas, kalbėjo užuominomis: „Kada Pietų jūroje (kalbama apie Ramųjį vandenyną) įvyks pirmieji pokyčiai ir bus pastebimi nugrimzdimai bei iškilimai beveik priešingoje pusėje, o taip pat Viduržemio jūros baseine ir Etnos apylinkėse, tada žinosime, kad tai prasidėjo".
„Kiek reikės laukti?" - tęsė klausėjas.
„Yra požymių, kad kai kurie iš jų jau prasidėję, tačiau kiti pasakys, jog pokyčiai yra tik laikini. Mes pasakytume, kad jie jau prasidėjo."
Baigėsi 1958-ieji. Keiso gerbėjai, kamuojami prieštaringų jausmų, Viduržemio jūros zonoje, o ypač Etnos rajone, pradėjo ieškoti aktyvumo ženklų. Ir rado. 1960-ųjų liepą spaudoje buvo pranešta apie atsinaujinusią veiklą ugnikalnio viduje. „Kaimiečiai, gyvenantys kalno papėdėje, pasakojo apie nepamirštamą sprogimo garsą, o žmonės, gyvenantys už dvidešimt penkių mylių, sakė, jog sprogimo jėga buvo tarsi atominės bombos." Etnos išsiveržimai tampa vis nuožmesni. 1964 metų vasarį spauda vėl pranešė: „Žiauriausias po pabudimo Etnos išsiveržimas išmetė lavos upę, nuplaukusią šlaitu jūros link".
Pirmieji Viduržemio jūros pakrančių grimzdimo požymiai buvo pastebėti 1959-aisiais, kai Graikijos teritorijoje atsirado keleto pėdų nuošliaužos. 1960 metais Viduržemio baseine užfiksuotas tikrai svarbus „nugrimzdimas ir iškilimas", kai viską niokojantis drebėjimas iki pamatų sugriovė beveik visą Adagirą, labiausiai į pietus nutolusį Maroko uostą, ir pražudė dvylika tūkstančių žmonių. Miestą užgriuvo didžiulė potvynio banga, o jūros dugnas kai kuriose vietose pasiekė neįtikėtiną trijų tūkstančių ir trijų šimtų pėdų aukštį. Geologas Tilsonas pastebėjo didelius pokyčius vandenyno gelmėse. „Kur seniau jūriniame žemėlapyje buvo pažymėtas keturių tūkstančių penkių šimtų pėdų gylis, dabar jis yra tik keturiasdešimt penkių pėdų", - kalbėjo tyrėjas. Viduržemio jūros baseine buvo ir daugiau „netvarkos". Mažesni drebėjimai sugriovė pietinę Italiją, Jugoslaviją ir Turkiją. Tuo tarpu kitoje Žemės rutulio pusėje požeminiai smūgiai drebino Japoniją, Havajus, Filipinus ir Aleutų salas. Atrodė, jog viskas turi tendenciją kilti. Šia tema „New York Times" laikraštyje buvo išspausdinta žinutė: „Tarybų Sąjungos Mokslų akademija paskelbė pranešimą, kuriame sakoma, kad italų mokslininkai nustatė, jog Etnos ugnikalnis po paskutiniojo išsiveržimo tapo dvidešimt penkiomis pėdomis aukštesnis".
Kai neseniai šiek tiek pagyvėjo Vezuvijus, kai kas nusprendė, kad kritinis Keiso pranašautų Žemės pokyčių periodas jau tikrai prasidėjęs. „Jei Vezuvijaus ar Pelos (ugnikalnis, esantis Martinikos saloje) aktyvumas padidės, tai pietinėje Kalifornijos pakrantėje, o taip pat teritorijoje tarp Druskingojo ežero ir pietinių Nevados valstijos žemių po trijų mėnesių galima tikėtis didelio potvynio, kurį sukels žemės drebėjimai. Tačiau tai labiau tikėtina pietiniame nei šiauriniame pusrutulyje", — kalbėjo Keisas.
Niūriai nusiteikę Keiso gerbėjai laukė. Jei jie būtų atidžiau pastudijavę šį autorių, būtų supratę, kad jų nuojauta veltui, nes Keisas gana aiškiai kalbėjo apie „didesnį aktyvumą" ir, kaip vėliau aiškino tyrėjai, galvoje turėjo kitą, didesnį Vezuvijaus išsiveržimą, kuris sudarytų sąlygas likusiai pranašystės daliai išsipildyti.
„Keisas viską matydavo vaizdiniais", - aiškino mistiko pranašystes tyręs geologas. „Paskutiniais duomenimis, Vezuvijus, kad atitiktų pranašautą aktyvumą, turėtų išsiveržti dabartiniu metu, t.y. po 1958-ųjų. O štai Pela ugnikalnio Martinikoje negirdėti nuo 1902 metų."
Kai kuriuo atžvilgiu Keisas buvo neįprastai atsargus. Kaip nurodė geologas, viena neįtikinamiausių jo pranašysčių gali išsipildyti bet kuriuo metu, tai dideli sugriovimai Kalifornijoje - San Franciske, Los Andžele ir aplinkinėse teritorijose. Per televiziją kalbėdamas apie žemės drebėjimus Kalifornijoje JAV geodezinių tyrimų grupės narys paminėjo garsųjį San Andreaso žemės poslinkį ir gyvenvietes, pastatytas išilgai nepastovaus pagrindo. Jis sakė, jog kitas viską niokojantis žemės drebėjimas Kalifornijoje gali įvykti po dvidešimties, penkiasdešimties, šimto ar dar daugiau metų. Tai būtų didžiulė katastrofa. Turint omenyje šį atvejį, Kalifornijos nelaimę Keisas numatė vėliau, 1959-1998 metais, matyt, ne prieš 1978 ar 1980-uosius.
Kalifornijoje baigęs mokslus geologas budriai sekė didėjančią įtampą šiame rajone. Jis buvo gerai susipažinęs su Kalifornijos technologijos instituto geologų tyrimais, kurie sutvirtino jo tikėjimą geologija, o taip pat ir Keisu. 1961 metais ekspertas Klarensas Alenas kalbėjo: „Dauguma geologų nenustebs, jei per ateinančius dvidešimt penkerius metus centrinėje ir pietinėje poslinkio dalyje įvyks didelis drebėjimas. Dabar žinoma, kad poslinkio dalis, esanti netoli Holisterio ir San Bernardino miestų, šiuo metu yra daug pavojingesnė, nei dalis, esanti netoli San Francisko, lūžusi 1906 metais".
Atrodė, jog drebėjimai Kalifornijoje yra įprastas reiškinys - vienai kartai teko išgyventi tris didžiausius drebėjimus, sukrėtusius Long Byčo, Arvino ir EI Sentro miestus. Todėl sunkiau buvo įsivaizduoti Keiso pranašautus sugriovimus kurioje nors kitoje vietoje. Pavyzdžiui: „Didesni pasikeitimai, kuriuos matysime Amerikoje, vyks šiaurinėje Atlanto vandenyno pakrantėje. Stebėkite Niujorką, Konektikutą ir aplinkui".
„Kada tai įvyks?" - paklausė Keiso.
„Šiuo laikotarpiu (1958-1998). Tik kai..." - Keiso balsas nutrūko. Nors žemės drebėjimai šioje zonoje atrodė gana neįtikėtini, Keisą tyręs geologas tvirtino, kad geologijos požiūriu jie visiškai įmanomi. „Visuomenė nežino, tačiau šioje zonoje yra žemės poslinkis, kuris prasideda Meino valstijoje ir per Bostono apylinkes driekiasi į Niujorką ir Filadelfiją. Tačiau drebėjimai gali įvykti net ten, kur nėra žinomų žemės poslinkių." Jis paėmė straipsnį, išspausdintą „Life" žurnale, ir perskaitė: „Žemės drebėjimai neapsiriboja vien nustatytomis seisminėmis zonomis. Jie gali įvykti bet kur. Harvardo universiteto seismologas L. Don Lytas yra ypač susirūpinęs seismine ateitimi Siaurės Amerikos rytuose. Pastaraisiais metais seisminis aktyvumas padidėjo rytinėje Kanados dalyje, Naujojoje Anglijoje ir Niujorke. Nors daugumos seismologų tai nejaudina, Lytas mano, jog dar iki amžiaus pabaigos (XX a.) didelis smūgis gali sudrebinti žemę pačioje netikėčiausioje vietoje".
Gal tai ir sutapimas, tačiau atrodo, kad 1958-ieji pradėjo neįprastų reiškinių grandinę žemės gelmėse. Kaip pranešė JAV Pakrantės geodezinių tyrimų grupė, 1959 metais buvo užregistruotas žemės drebėjimas ten, kur anksčiau jų niekada nebūdavo, t.y. šiaurinėje Magelano sąsiaurio pusėje, prie labiausiai j pietus nutolusio Pietų Amerikos iškyšulio. 1960-aisiais pietinę Čilės dalį sudrebino aibė stiprių požeminių smūgių. Kiti per visą žemyną nusirito šiaurėn - Kolumbiją ir Peru. Neseniai Peru Anduose buvo užregistruota du šimtai virpesių per mėnesį. Čilės drebėjimas buvo ypač grėsmingas, nurodė Keiso pranašystes tyręs geologas. Pirmą dieną užregistruoti keturi stiprūs smūgiai, kur vieno smūgio stiprumas buvo 8,5 balo -stipresnis net už Aliaskos 8,4 balų drebėjimą. Remiantis Žemės drebėjimų tyrimo instituto pranešimu, „Čilėje vykusių drebėjimų eiga buvo daugiau nei panaši j visų drebėjimų, siaubusių Kaliforniją per praėjusius šešis dešimtmečius". Visame Ramiojo vandenyno regione buvo stebimi potvyniai, siekę net Japonijos krantus ir nusinešę tūkstančius gyvybių.
Pokyčiai vyko ir Grenlandijos zonoje. Pasirodė pranešimų, kad šioje pasaulio dalyje klimatas tapo švelnesnis. „Neseniai išmatavus žemės plutos deformacijas Kanados arktinėje zonoje, Spitsbergeno salose ir Grenlandijoje, - kalbėjo Keiso geologas, - paaiškėjo, kad vyksta spartus jūros lygio kilimas. Taip yra todėl, kad ištirpo didelį svorį turėjusios ledo masės. Kaip teigia Fransis Separdas, dirbantis okeonografijos srityje, dėl šio tirpimo per paskutiniuosius šešis tūkstančius metų vandenynų lygis pakilo apytikriai dvidešimčia pėdų. Jei atšilimo procesas šiek tiek paspartėtų, vanduo netruktų užlieti žemiausias pietines Jungtinių Valstijų pakrantes; jau yra kalbama apie žemės kilimą Atlanto vandenyne, kur kai kurios Skandinavijos dalys, Labradoro pusiasalis ir Njufaundlendo sala, seniau slėgtos ledynų, dabar supasi tarsi gelbėjimosi ratas, paleistas stiprios rankos." Išskyrus Keiso užuominą, buvo per mažai požymių, iš kurių būtų galima nustatyti išpranašauto žemės drebėjimo laiką Kalifornijoje ir Niujorke. Tačiau jei Keisas neklysta dėl Los Andželo ir Kalifornijos, panašių dalykų gali tikėtis ir niujorkiečiai, o ypač tie, kurie gyvena Manhetene.
Keisas nurodė, kad pokyčiai turi vykti palaipsniui, tačiau viršutinės Europos dalies pasikeitimas „vienu akies mirksniu" visai neatitinka šio apibūdinimo. Kaip jis ne kartą minėjo, „daug rytinės pakrantės vietų bus suardytos lygiai taip pat, kaip ir vakarinėje pakrantėje bei centrinėje Jungtinių Valstijų dalyje". Tačiau viskas įvyktų ne iš karto. „Per ateinančius kelerius metus, - 1941 metais pasakė Keisas, -Atlanto ir Ramiajame vandenynuose atsiras sausumų. O ten, kur dabar driekiasi sausumos pakrantė, daug kur bus jūros dugnas. Netgi dauguma šiandieninių mūšio laukų virs vandenynais, jūromis, užutekiais, sausuma, kuriuose bus nauja tvarka. Dabartinės Niujorko pakrantės dalys, o ir pats Niujorkas, iš esmės pranyks. Tai bus kita karta. Karolinos ir Džordžijos valstijų pietinės dalys taip pat pranyks. Tai nutiks daug greičiau."
Kartą Keiso pranašystė netruko išsipildyti. 1944 metais prie Galapagų salų Ramiajame vandenyne, j vakarus nuo Ekvadoro, staiga pakilo keturių mylių ilgio jūros ruožas, suformuodamas naują žemės iškilimą. 1957-aisiais Azorų salyne vulkaninės kilmės sala išsiveržė į viršų, o po to nuskendo, kaip kadaise galėjo nuskęsti ir Atlantida. 1963 metais Atlanto vandenyne, netoli Islandijos, iškilusi sala mums primena, kad didelė Keiso pranašystės dalis išsipildė. 1960-aisiais Ramiajame vandenyne vėl iškilo žemė. Laikraštis „New York Times" pranešė: „Daugiau nei mylios ilgio, tūkstančio jardų pločio ir 125 pėdų aukščio sala pasirodė Ramiajame vandenyne, netoli Ekvadoro. Du salos gimimo liudininkai pasakojo, kad ji apie save pranešė žemės drebėjimu ir požeminiais garsais".
Keisas ėmėsi kai kurių saugumo priemonių, taip pat pakeitė savo šeimos gyvenamąją vietą. „Tada teritorija, kur dabar Virdžinijoje Byč gyvena minimas žmogus bus tarp saugių teritorijų, kurios bus dalys to, kas dabar yra Ohajo, Indianos, Ilinojaus valstijos ir didelės pietinės bei rytinės Kanados dalys; tuo tarpu vakarinė dalis bus suardyta kaip ir dauguma kitų vietų."
Akivaizdu, kad dideli žemės pokyčiai buvo ne naujiena. Kaip nurodė Keiso geologas, kalnai kilo ir leidosi kartu su didžiaisiais ledynais, ir netgi rašytinės istorijos laikotarpiu žemės pluta patyrė drastiškų pokyčių. Keisas keletą kartų minėjo abiejų pakrančių sunaikinimą, lyg būtų norėjęs perspėti. 1942 metų rugsėjį verslininkas iš Niujorko, susirūpinęs dėl priešininkų bombardavimo, paklausė, ko jis galėtų tikėtis: „Ar dabartinė verslo vieta bus saugi iki nuomos pabaigos (iki 1943-iųjų liepos)?"
Jokių drebėjimų artimiausiu metu Keisas nematė. „Vėliau pokyčiai vyks kitose apylinkėse, žemyne, o ne Manheteno saloje." Jo pastabą būtų galima buvę interpretuoti kaip patarimą, atpalaiduojantį klausėją nuo didelio miesto įtampos, jei ne paslaptinga nuoroda apie žemyną.
„Ar reikėtų bombardavimo bei kitų katastrofų pavojų apsvarstyti ir priimti sprendimą?" - paklausė rūpestingasis komersantas.
„Dabartiniu metu ne", - atsakė Keisas.
Ir vėl net nebuvo užsiminta apie sunaikinimo mechanizmą. Vienintelis pastebimas žemės drebėjimas Niujorko apylinkėse, Long Ailendo saloje, įvyko 1884 metais. Jis padarė šiek tiek žalos, tačiau nieko panašaus į tai, ką įsivaizdavo miegantis pranašas.
Jo pranašystė apie Atlantidos iškilimą ir pažadas apie tolesnį Atlantidos paslapčių atskleidimą, be abejo, bus pirmasis svarbesnis mistiko išbandymas. „Ir dar: kadangi pokyčių metas artėja, ten gali būti atrastos trys vietos, kurių istorinė praeitis yra vienoda ir kurioms naujas tas pats Dievas. Šventykla (Atlantidoje) iškils vėl; Egipte atsivers šventykla su senoviniais įrašais, ir anie įrašai, kurie buvo parašyti Atlantidos žemės širdyje, taip pat gali būti joje atrasti. Įrašai yra vienodi."
Geologui nebuvo nieko nesuderinamo tarp Keiso numatyto naujų žemių pasirodymo. Jis aiškino: „Matyt, tokį iškilimą Atlanto vandenyne kompensuotų kaimyninių žemių nuskendimas (dalis Karolinos ir Džordžijos valstijų teritorijų)." Geodezinė apžvalga parodė, jog Savanos miesto apylinkėse, Džordžijos valstijoje, nuo 1933 metų žemė nusėdo keturiais coliais.
Ramiojo vandenyno vadinamame Ugnies žiede, kuriame žemės pluta yra jautriausia, požeminis aktyvumas, atrodo, pasiekė grėsmingą tašką. Kermadekų salyne, šeši šimtai mylių į šiaurės rytus nuo Naujosios Zelandijos, 1964 metų lapkritį Sekmadienio sala patyrė keistą geologinj reiškinį, kurio metu ją purtė keletas požeminių smūgių. Kai krateris išsiveržė, garų, akmenų ir purvo fontanas šovė į 2500 pėdų aukštį. Gėlo ežero vandens lygis pakilo penkiasdešimt pėdų, o jo temperatūra nuo normalios keturiasdešimties laipsnių (F) temperatūros pasiekė daugiau nei du šimtus laipsnių. Vandens lygis Denhamo užutekyje pakilo šimtu pėdų, kai dujų burbulai išsiveržė į vandens paviršių.
Keiso pranašystės apie žemės drebėjimus dažnai nuskambėdavo tokių skaitymo seansų metu, kurie būdavo skirti žmonėms, susirūpinusiems tik savo dabartiniais rūpesčiais. Tas pranašystes jis paprastai pritaikydavo asmeniškai kiekvieno žmogaus gyvenimui, tačiau ir tada buvo sunku tiksliai nustatyti įvykių, apie kuriuos jis kalba, chronologiją. 1944 metų pradžioje skaitydamas dvidešimt septynerių metų moteriai jis pasakė: „Pokyčiai Žemėje priklauso nuo būtybės viešėjimo laikotarpio". O štai penkiasdešimt vienerių metų moteriai 1943-iaisiais jis kalbėjo apie besiartinančią suirutę kitoje kartoje, sulygindamas būsimą žalą su Atlantidos sugriovimu. „Prieš tai būtybė buvo Atlantidoje. Tuo metu šalį užgriuvo pirmosios suirutės ir sugriovimai, kurią kitą žmonių kartą turi užgriūti kitose šalyse." Dar vieno skaitymo metu, 1936 metų rugpjūtį, Keisas išpranašavo, kad iki 2000-ųjų metų naujas ciklas bus pačiame įkarštyje.
Akivaizdžiai susirūpinęs, kad 1958-1998 metų ciklas sugriaus civilizaciją, ateinančiu tūkstantmečiu susidomėjęs pilietis paklausė: „Koks didelis įvykis ar įvykio pradžia, jei toks bus, pakeis planetą 2000-aisiais ar 2001-aisiais mūsų eros metais?"
Kadangi nuo to laiko ašies padėtis jau šešiasdešimt metų iš tikrųjų keičiasi, pranašas tuo metu matė ir šio reiškinio rezultatą — polių padėties pasikeitimą. „Poliai pakeis savo padėtį arba prasidės naujas ciklas." Taip buvo pasakyta apie 2000-uosius.
Teigdamas, kad Keiso pranašystės yra teisingos, Keiso geologas kartu įpynė savo paties interpretacijų. Mažiausiai du kartus Keisas perspėjo apie ateityje užgriūsiančias skurdo dienas. Kartą jis pasakė: „Tas, kuris gali nusipirkti ūkį, yra laimingas. Pirkite, jei nenorite alkti, kai ateis sunkios dienos". O štai 1943-iaisiais: „Skurdas šioje šalyje dar neprasidėjo, kadangi domimasi maisto pasiūla ir paklausa".
Kadangi šios dar neišsipildžiusios pranašystės neturėjo laiko nuorodos, Keiso geologas priskyrė jas prie kitų, galinčių sukelti tokius padarinius. „Jei pietinės Karolinos ir Džordžijos valstijų dalys nugrims po vandeniu, - samprotavo geologas, - tai geležinkelio ir transporto linijos į Floridos valstiją bus atkirstos; tuo tarpu drebėjimai Kalifornijoje, kuri išaugina daugiau nei 30 procentų šviežių vaisių ir daržovių, nutrauks maisto tiekimą į likusią Jungtinių Valstijų dalį. Dvi minėtosios valstijos kartu kontroliuoja citrusinių vaisių rinką, o Florida, be to, dar yra antroji pagal pagamintos jautienos kiekį."
Keisas buvo „užkietėjęs" Biblijos skaitytojas, šią knygą jis nurodė kaip savo pranašiškojo įkvėpimo šaltinį, tačiau jo į Šventąjį Raštą panašios pranašystės buvo tokios pat paslaptingos, kaip ir pranašo Danieliaus: „Šitie pokyčiai Žemėje viską pabaigs, nes laikas, valandos ir minutės jau suskaičiuotos, ir prasideda pertvarkų laikotarpis. Nes kaip Jis pasakė? „Teisingasis turi paveldėti žemę". Ar turite, mano broliai, palikimą žemėje?"
Dažnai jo klausdavo: „Kaip mums reikėtų reaguoti į vykstančius pasikeitimus?" Ir vėl jo atsakymai turėjo Šventojo Rašto prieskonį: „Ko šiandien Žemėje labiausiai reikia? Kad žmogaus sūnūs būtų perspėti, jog Viešpaties diena visai čia pat, ir tie, kurie neištikimi, turi patirti tai, kas jiems skirta".
O kokie ženklai rodo, kad „Viešpaties diena visai čia pat"?
„Kaip buvo žadėta per pranašus ir senovės išminčius, šiandien ir šioje kartoje laikas baigiasi, ir netrukus Žemėje vėl pasirodys Vienintelis, kurio dėka daugelis bus pašaukti sutikti tuos, kurie rengia Jo sutikimą Žemėje." O kada įvyks šis numanomas Antrasis Atėjimas?
„Kai tie, kurie yra Jo, nuties jam švarų kelią. Nemanykite, kad nebus sunkumų, tačiau tie, kurie visiškai pasikliaus Viešpačiu, nepražus, o kažkur ir kažkaip ras tokias sąlygas, už kurias bus labai dėkingi."
Norint būti harmonijoje su Keisu — ir jo laiku, - reikia būti tokiu pat optimistu kaip ir jis. Tikrai būtų netikslinga kraustytis iš vienos vietos į kitą, kaip kai kurie gali padaryti, ir taip stengtis išvengti „likimo piršto". Bet kuriuo atveju, jei Keisas yra teisus, o ir Biblija, kuria mes tikime, tą teigia, gyvenimas priklauso sielai. Tačiau yra mažytė abejonė dėl Keiso optimizmo. 1943 metais jis pranešė apie naujo amžiaus - atominio, kosminio ar dvasinio - aušrą, prasidedančią su Ašies (Antrojo pasaulinio karo metais ją sudarė Vokietija, Italija, Japonija kartu su Bulgarija, Vengrija ir Rumunija)„žlugimu". „Kai tie, kurie palaipsniui visiškai pamiršo Dievą, buvo atmesti, o Jis atėjo, ir vėl ateis artimiausiu laiku, tuomet, kai visame Žemės rutulyje neliks vietos, kur žmogus neturėjo galimybės išgirsti: „Viešpats, jis yra Dievas", ir kai šis laikotarpis bus užbaigtas (kai Dievo žodis bus svarbiausias), turi prasidėti nauja era, naujas amžius."
Perfrazuojant Vinstoną Čerčilį, pasaulis baigia prasidėti arba pradeda baigtis. Remiantis Keisu, pasaulis pats gali pasirinkti.