Be abejo, didysis tiltas tarp Amerikos ir Australijos bus pradėjęs trupėti labai seniai. Sausuma grimzdo milijonus metų. Juk ir šiandien Pietryčių Azijos krantas po centimetrą grimzta į Ramųjį vandenyną — jūra tebepuola. Rytų Pacifidė atskilo nuo likusios sausumos dalies gerokai anksčiau, negu Žemėje atsirado žmonių. Bet kada gi ėmė grimzti į vandenyną ir pati Rytų Pacifidė, kada Velykų sala liko „vičvienaitė"?
Braunas manė, jog paskutiniai sausumos lopiniai paskendę visiškai neseniai: tarp Deivio ir Rogeveno plaukiojimo. Geologų akimis, tai, be abejo, nesąmonė. Žymus tarybinis geologas akademikas Vladimiras Obručevas pateikė priimtinesnes datas. Velykų salos rajono sausuma, pasak jo, nugrimzdusi ledynų periodo pabaigoje, kai dėl ledynų tirpimo kilęs vandenynų (taip pat ir Ramiojo) lygis, o sausumos žemumos buvusios apsemtos.
Pavyzdžiui, visiškai galimas daiktas, spėjo Obručevas, kad aplink kalnuotąją Velykų salos dalį pirma bus buvusi plati žemuma su tankiai gyvenamais miestais ir vietovėmis. Ledynų periodo pabaigoje jūra pamažu ėmusi semti tas salos žemumas. Gyventojai, tikriausiai įkvėpti kokių nors žynių ar žiniuonių, suskatę kalti iš vietinio vulkaninio tufo grėsmingų veidų statulas ir statyti jas pakrantėje, tikėdamiesi, kad jos sustabdysiančios jūros tvinimą, o pakrantės miestai ir vietovės būsiančios išgelbėtos. Tačiau ledynai dar tebetirpę, jūros lygis be paliovos kilęs, ir galų gale salos žemumos atsidūrusios po vandeniu. Gyventojai žuvę arba pamažu išsikėlę į kitas Polinezijos salas. Ir tik po ilgų metų Velykų saloje vėl atsiradę gyventojų, kurie nieko nebežinoję apie pirmykštę kultūrą. Velykų saloje, mano Obručevas, jau maždaug prieš 10 tūkstančių metų buvusi aukšta kultūra. „Šiltame Žemės pusiaujo ruože, — rašė Obručevas prieš pat savo mirtį, — Žmonija jau tuo metu, kai abi sritys aplink ašigalius dar tebeskendėjo sniege ir ledynuose (o žmogus iš akmens darėsi įnagius maistui gamintis), pasiekė aukštą kultūrą, statė dievybėms puikias šventoves, piramides viešpačiams laidoti, o Velykų saloje buvo statomos akmeninės statulos."
Galimas daiktas, kaip spėjo akademikas Obručevas, paskutinės Pacifi-dės liekanos iš tiesų bus žuvusios „protingojo žmogaus" laikais dėl vandenyno lygio kilimo, kai tirpo ledynai. Tačiau didžiojo apledėjimo pabaiga, matyt, visiškai nesusijusi su Velykų salos paslaptimis. Ledynai tirpo prieš 10—12 tūkstančių metų, o sala, kaip rodo archeologų kasinėjimai, buvo apgyventa mūsų eros pradžioje: juk kalti milžiniškas statulas bus pradėta ne anksčiau, kaip 1100 mūsų eros metais. Tarpas nuo ledynų tirpimo ligi statulų statybos siekia 10 tūkstančių metų!
Antra vertus, atrodo nepanašus į tiesą spėjimas, kad statulos turėjusios pastoti kelią „jūros potvyniui". Pacifidės entuziastai vaizdingai rašo, kaip „jūra nesiliaujanti tvinusi, ir veltui akmeniniai dievai laiko įbedę į ją savo rūsčius grėsmingus žvilgsnius". Bet kokį efektą turėjo padaryti tie žvilgsniai, jei akmeniniai milžinai stovėjo atsukę nugarą į vandenyną.
Tai rodo ir pirmųjų tyrėjų piešiniai (jie statulas matė dar ant postamentų), ir archeologų rekonstrukcijos.
Tą patį galima pasakyti ir apie didžiules akmenines platformas, akus. Jeigu Velykų sala būtų buvusi kada nors didesnė, tai kodėl platformos, sustatytos lygiai pagal vandenyną visa salos pakrante? Argi jūra tvinusi taip tolygiai, kad, pasiekusi platformas, tučtuojau ir sustojusi? Pernelyg sunku patikėti. Tačiau kur kas patikimesnis kitas spėjimas: akus bus buvę statomi vandenyno pakrantėje, ir tas krantas nepakitęs nuo statybos laikų ligi mūsų dienų.
Net jeigu spėtume, kad ir platformos, ir statulos ant jų buvę statomos pačioje pakrantėje apsisaugoti nuo rūstaus jūros potvynio, tai... juk jos senų seniausiai turėjo būti nugrimzdusios į jūros dugną!
Bet, galimas daiktas, Velykų salos paminklai — tai tik kadaise didžios kultūros liekanos, o vandenyno dugne yra kur kas daugiau jos ženklų, negu pačioje Velykų saloje? Gal ji nusėta platformomis ir statulomis, nugrimzdusiomis j dugną? Juk grįsti keliai it kirviu nukirsti prie vandenyno kranto...
„Iš tiesų, kodėl gi nepasivaikščioti tais grįstais keliais? — rašo žinomas norvegų tyrėjas Turas Hejerdalas, pasakodamas apie savo ieškojimus Velykų saloje. — Mūsų ekspedicijoje buvo naras, ir dabar drauge su juo mes įstojome į artimiausią grindinį, dingstantį vandenyno gelmėse... Tai buvo nepakartojamas reginys: mūsų naras žaliu skafandru ir deguonies kauke su straubliu traukia keliu... kaukšėdamas į platų grindinį batais. Vienoje rankoje jis laiko kaip ugnis raudoną rezervuarą su fotoaparatu, kuris primena laivo žibintą. Grakščiai pamojavęs laisva ranka, jis traukia nuo sauso grindinio tiesiai į jūrą."
Ieškojo ilgai, bet nepamatė nei statulų, nei platformų, nei paties kelio tęsinio: „Jis siekė tik patį vandens pakraštį, toliau buvo vienos briaunos; koralai ir gilūs plyšiai, paskui povandeninis šlaitas statmenai krinta į mėlyną bedugnę, ir ten naras išvydo keletą didžiulių žuvų." Romantiškas ir spalvingas vaizdas — Velykų salos statulos, stovinčios jūros dugne, — gerai įsidėmėtas iš Adamovo romano „Dviejų vandenynų paslaptis", deja, taip ir lieka fantazija!