Beveik visuose polinezių padavimuose (taip pat ir tvano mite, cituotame pirma) minima Havajikės šalis. Viena — tai „mirusių sielų šalis", kur keliaujančios mirusiųjų vėlės. Tai analogija su krikščionių dangumi ir kitomis nesamomis vietomis. Bet antra vertus — tai polinezių „sentėvių šalis". Kad tokios tėvynės būta, mokslininkai neabejoja: nuostabus kalbų, mitologijos ir papročių panašumas, nors saliečiai gyvena vienas nuo kito už šimtų ir net tūkstančių kilometrų, rodo, jog tolimi dabartinių Markizų salyno, Tvamoto, Taičio, Naujosios Zelandijos ir kitų Polinezijos salų gyventojų senoliai kadaise yra gyvenę vienoje vietoje, kur ir susiformavo polinezių, o tikriau „protopolinezių" kultūra.
Kurgi buvo legendinė Havajikės šalis? Hipotezių yra daug ir įvairių, bet nė viena iš jų nėra įrodyta. Dabar tvirtai galima teigti tik viena — Havajų salynas nėra polinezių sentėvynė, nors ir labai viliojamas atrodytų toks sutapdinimas. Teisybė, salyno vardas yra žodžio Havajikės tarminė forma. Bet Polinezijoje yra dar nemaža vietų, turinčių tokį pat vardą (pavyzdžiui, Samojos salyno svarbiausiosios salos — Savajų — vardas taip pat yra tarminė Havajikės forma).
Protopolinezių kultūra ir kalba susiformavo žiloje senovėje, maždaug II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Savo salose havajai, kaip rodo jų genealogijos, pasirodę tik antrajame mūsų eros tūkstantmetyje. Tai patvirtina ir kalbotyros duomenys: havajų kalba atsiskyrė nuo polinezių kalbų kamieno maždaug prieš tūkstantmeti. Ir vis dėlto yra daug neišspręstų Havajų gyventojų kilmės klausimų.
Pavyzdžiui, archeologų kasinėjimai rodo, jog žmonių Havajuose gyventa mūsų eros pradžioje. Taigi prieš dabartinių havajų sentėvius bus gyvenusi kažkokia kita, senesnė tauta. Kas buvo tie žmonės? Į tą klausimą archeologai kol kas aiškiai neatsako. Tačiau Havajų tautosaka smulkiai pasakoja apie seniausius „amžino pavasario šalies" gyventojus. (Taip kartais pavadinamas Havajų salynas, kurio metinės temperatūros vidurkis svyruoja nuo +20 ligi + 22 laipsnių.)
Padavimas, pasiekęs mus ir, pasak pateikėjo, „ėjęs iš lūpų į lūpas per daugelį kartų", skelbia, jog kadaise didesnėje Ramiojo vandenyno dalyje plytėjęs didžiulis kraštas, vardu Ka Houpo o Kanė, tai yra „Kanės paširdžiai" (Kanė — tai havajiška vieno iš vyriausių polinezių dievų Tanės vardo forma). Tą kraštą pražudęs didžiulis tvanas. Visi jo gyventojai žuvę bangose, išsigelbėję tik trys žmonių grupės — neūžaugos menechunės, kenamai ir kenavos. Bet paskui menechunės užbaigę tvano pradėtą darbą ir išnaikinę beveik visus kenamus ir kenavas. Menechunės ir buvę pirmieji Havajų salų gyventojai. Vėliau į jas atplaukę dabartinių havajų sentėviai, ir, nenorėdamas maišytis su ateiviais, menechunių viešpats įsakęs savo tautai pasitraukti į Kavajų salos miškų tankmes.
Kitos Havajų legendos smulkiai nusako menechunių išvaizdą ir papročius. Pabrėžiama, kad dabar jie gyveną Kavajų saloje. Beje, legendos nesutaria: vienos sako, kad menechunės buvę metro ūgio, o kitos juos laiko visiškai mažyčiais — žmogaus piršto didumo. Kadaise menechunių tauta buvusi nepaprastai gausi: daugiau kaip pusė milijono. Bet paskui jų vis mažėję ir mažėję. Kai valdęs paskutinis nepriklausomas Kavajų valdovas, vėliau patekęs į viso Havajų salyno viešpaties Kamechamechos I valdžią, menechunių bebuvę iš viso tik 10-tūkstančių, o paskui jie beveik visiškai išnykę, nors senieji Kavajų žmonės teigia, kad jų senoliams yra tekę akis j akį susidurti su mažyčiais žmogeliukais.
Kas gi buvo tie menechunės? O gal tai tik paprasčiausi pasakų personažai, panašūs į europiečių gnomus arba abchazų nykštukus acanus, kaip mano geriausia polinezių tautosakos specialistė Katarina Luomala? O gal tai buvo polineziai, kuriuos galima „laikyti pirmaisiais jūrininkais, perplaukusiais vandenis ligi pat Havajų salų", ir kurie vėliau buvę paversti pasakų personažais, kaip teigė geriausias Polinezijos senosios kultūros mokovas Te Rangis Hiroja? Galimas daiktas, menechunės— tai kokia kita tauta, ne polineziai; pavyzdžiui, Melanezijos ar Mikronezijos tamsiaodžiai, o gal pigmėjai, kurie gyvena ne tik Afrikoje, bet ir vienoje kitoje Okeanijos saloje? Į tuos klausimus negalima atsakyti, antra vertus, ir ne šios knygos tema — nuodugniai juos svarstyti. Domina kas kita — ar reali yra tvano legenda? Labai galimas daiktas, jog perdėtas yra pasakojimas apie žuvusį didžiulį žemyną (aprėpiantį visą Polineziją, nuo Havajų ligi Naujosios Zelandijos, ir Fidžiu salyną!). Ar grimzdo Havajų rajone sausuma? O jeigu taip, tai ar galėjo tatai atsitikti žmonių atminime?
Į pirmąjį klausimą okeanografai atsako teigiamai. Dar daugiau: esama duomenų, kad Havajuose vykęs ir atvirkščias procesas — iš vandenyno kilę sausumos ruožai. Iš tiesų šitaip atsiradęs visas Havajų salynas, „sukurtas" milžiniškų povandeninių ugnikalnių. Vulkaninė veikla nesiliauja Havajuose ir ligi šiol. Svarbiausioje grupės saloje Havajuose yra didžiausias pasaulio ugnikalnis. Jeigu Havajų ugnikalnio Mauna Lojos — „Didžiojo kalno —aukštį skaičiuosime ne nuo jūros lygio (čia jis „tik" 4 kilometrų), o nuo vandenyno dugno lygio (nes ugnikalnio pamatas giliai po vandeniu), tai jis bus maždaug 10 kilometrų — tai yra 1000 su viršum metrų aukštesnis už „pasaulio stogą"—Džomolungmą.
Koralai, kaip žinoma, auga negiliai. Juo storesnė koralinė sala, juo giliau yra nusileidęs povandeninis kalnas arba seklioji banką, ant kurios savo antkapį pasistatė koralai. Tačiau Havajų salose koralų liekanų galima rasti ne tik vandenyno gelmėse, bet ir kalnuose. Kavajų saloje jų rasta 1220 metrų aukštyje! Taigi čia sausuma bus iškilusi beveik pusantro kilometro.
Tačiau, antra vertus, Havajų salų rajone nemaži sausumos plotai yra nugrimzdę po vandeniu. Havajų sostinės Honolulų apylinkėse, grunto bandiniuose, ištrauktuose iš artezinių šulinių, rasta koralų 353,4 metro gilumoje. Taigi dugnas čia nugrimzdo mažų mažiausiai 300 metrų. Havajų upių slėniai tęsiasi vandenyne. Prie Oaho salos išgręžti gręžiniai parodė, kad upių nuosėdų čia galima rasti ligi 300 metrų žemiau Ramiojo vandenyno lygio. Už 20 kilometrų į pietvakarius nuo Honolulų okeanografai: iškėlė koralų nuolaužų ir seklumų moliuskų daugiau kaip iš pusės kilometro gilumos. Taigi Oaho sala (kurioje yra Honolulai) nugrimzdo mažų mažiausiai 500 metrų.
Būdingiausias Havajų salyno bruožas yra jo papėdės pasvirimas Į salų, o ne į vandenyno pusę. Tai galima aiškinti, matyt, bendru intensyviu salyno grimzdimu. Tokią išvadą daro šiandieniniai okeanografai. Havajų salos yra ant nuožulnios vandenyno guolio iškilumos, tarsi jos būtų atsiradusios iš embrioninio kalnagūbrio. Galimas daiktas, sako jie, kad tos salos kaip tik ir atsirado dėl povandeninės keteros susidarymo vandenyno dugno paviršiuje.
Ir iš tiesų Havajų salynas — tik labiausiai išsišovusi milžiniško Havajų kalnagūbrio, didžiulės povandeninės Ramiojo vandenyno kalnų sistemos dalis. Jos plotis 1100 kilometrų, aukštis 5—8 kilometrai. O aukščiausia vieta — dešimties kilometrų kalnas Mauna Loja. Siaurinėje dalyje povandeninių kalnų viršūnės išlygintos ir apžertos nugludintu gargždu. O juk toks gargždas — tikriausias seklumos požymis (spėjimas, kad tą gargždą galėję atnešti ledynai, atrodo pernelyg neįtikimas, jeigu prisiminsime, kad čia yra „amžino pavasario" rajonas nepaliestas didžiųjų ledynmečių). Antra vertus, ir nugludinti kalnus galėjo tik bangos. Taigi kadaise ne tik Havajų salos, bet ir kitos Havajų kalnagūbrio viršūnės stūksojo Ramiajame vandenyne. Kada? Tikriausiai senų senovėje. Povandeniniai tyrimai parodys, ar sausuma Havajų rajone grimzdo tuo metu, kai salynas buvo gyvenamas. Mat, labai galimas daiktas, jog tvano padavimams pradžią davė didžiulis cunamis: Havajų salos ne kartą yra kentėjusios nuo tų niokojamų ir mirtinų „vandenyno svečių".
Havajų ir kitų per vandenyną Azijos link plytinčių povandeninių kalnagūbrių ir kalnų istorija turi padėti išaiškinti ne tik Havajų kilmę, bet ir apskritai neišspręstas Okeanijos apgyvenimo problemas. Tarybinis okeanografas V. Kortas, pasakodamas apie 34-osios „Vitiazio" ekspedicijos rezultatus, rašė „Okeanologijos" žurnale, kad „ji rado kelis pirma nežinomus vulkaninės kilmės povandeninius kalnus, kurie kadaise buvo salos, paskui nugrimzdo. Tie kalnai papildo pirmykštę nuomonę, kaip Ramiajame vandenyne pasiskirstę vulkanizmo reiškiniai, ir patvirtina, jog praeityje jame būta salų tiltų, jungusių antvandenyninius žemynus".
Ar naudojosi tais tiltais žmonės? — štai klausimas.