Lentelėje ant durų buvo parašyta: „Veslis Kečumas, medicinos daktaras". Tačiau joje taip pat galėjo būti parašyta: „Dr. Kečumas ir Keisas". Veslis Kečumas, vis dar sveikas ir žvalus, buvo pirmasis medicinos laipsnį turintis gydytojas, pasitelkęs Keiso pagalbą savo profesinėje veikloje. Naująjį padėjėją jis įdarbino tyliai, daugumai pacientų nežinant, kas iš tikrųjų diagnozuoja ir gydo jų ligas, kol pagaliau vieną dieną grupei gydytojų jis pristatė netikėčiausią atvejį savo praktikoje - Edgarą Keisą. Užuot priimtas, jis sulaukė aršios kritikos. „Kam gaišti kelerius metus studijuojant mediciną, - kalbėjo vienas įsižeidęs gydytojas, - jei kažkoks beraštis, gulėdamas ant kušetės, užmerktomis akimis gali diagnozuoti ir paskirti gydymą geriau už bet kurį gydytoją?"
Netgi susipažinę su nepaprastomis Keiso savybėmis ir pamatę tai, kas atrodė tikri stebuklai, stereotipiškai mąstantys mokslų daktarai nepatikliai mirkčiojo ir kraipė galvas. Be abejo, pasitaikė išimčių, tarp kurių buvo ir Kečumas. Nepaisydamas savo kolegų nepritarimo, Keisui padedant, jis ištyrė daugiau nei šimtą susirgimų atvejų. Galbūt todėl, kad medikai nenorėjo jo pripažinti, iš pradžių skaitymo metu Keisas nesąmoningai nukreipdavo žmones pas osteopatus, fizioterapeutus ir manualinės terapijos atstovus, kurie plačiau suvokė jo gydymą. Keisas nesigilino j teorijas ir pripažino viską, kas naudinga. Atsibudęs ir samprotaudamas apie savo gydymą, jis dažnai sakydavo, kad įžvalgi gamta kiekvienam negalavimui, netgi vėžiui, turi vaistus, jei gydymas pradedamas laiku.
Visuomet išlikdamas jaunatviškas Keisas dažnai būdavo maloniai sutinkamas, nes jauni iš prigimties nepaiso įsišaknijusių tradicijų. Prasidėjus XX amžiui, jis apsigyveno Hopkinsvile. Kečumas tada buvo įpusėjęs trečią dešimtį ir pasiryžęs prasiskinti sau kelią. Būdamas „prakeiktas jankis" iš priešiškai nusiteikusio Ohajo upės kranto, jis negalėjo tikėtis greitos sėkmės bendruomenėje, dar tebekariaujančioje pilietiniame kare. Jis buvo iš „ten" tokioje vietoje, kur visi privalėjo būti gimę „čia".
Apie Keisą jis sužinojo iš kito ohajiečio, vietinės mokyklos valdytojo C. Dietricho, kurio dukrai Keisas padėjo. Kečumui paliko įspūdį, kad tokio mąstymo žmogus taip besąlygiškai patikėjo neįtikėtinais dalykais. Tačiau ir po to jis neieškojo Keiso dar metus. Bet vieną dieną atsirado ypatinga galimybė įšokti į ligi tol monopolizuotą „gimusių čia" Hopkinsvilio „gydytojų vežimą". Pacientas buvo kartu su juo besimokantis studentas iš turtingos aristokratų šeimos. Žaidžiant futbolą grūstynėse jis staiga be sąmonės nugriuvo. Kai atsipeikėjo, atrodė visiškai praradęs nuovoką, tik neaiškiai murmėjo, o akys klajojo į visas puses. Jam užeidavo baisūs širdies priepuoliai; valandų valandas sėdėdavo kėdėje ir tyliai žiūrėdavo priešais save. Šeima konsultavosi su šalies specialistais, buvo kviesti visi Hopkinsvilio gydytojai. Jam pripažino progresuojančią silpnaprotystę. Liko vienintelis Kečumas.
Kečumas jaunuolį tyrė dvi valandas. Fiziškai jis buvo normalus, tačiau j žodžius reagavo tarsi sūrio gabalas. Jis nesugebėjo atsakyti net j paprasčiausius klausimus, - pasakojo Kečumas. - Jei į jį žiūrėdavai, jis nesirinkdamas pasakydavo „taip" arba „ne" ir nutildavo." Vaikiną nuolatos prižiūrėjo du slaugytojai. Tačiau paprastai jis sėdėdavo tarsi daržovė ir niekuo aplink nesidomėdavo. Kečumas neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jam yra, tačiau sutiko imtis šio ligonio, jei šeima metus leis jam laisvai dirbti. Neturėdami kito pasirinkimo, vaikino tėvai sutiko. Išlaidos jiems buvo nesvarbu. Tuo metu Kečumas vis dar laikėsi ortodoksinio požiūrio į gydymą. Jis nuvežė savo pacientą į Niujorką ir leido smegenų ligų specialistams jį apžiūrėti. Atvežę į ligoninę pacientą užrakino palatoje, kurios sienos buvo išmuštos veltiniu. Keturiolika dienų gydytojai stebėjo ir tyrė ligonį. Tyrimui pasibaigus jie mąsliai lingavo galvas ir vieningai sutiko su ankstesnėmis diagnozėmis: „Progresuojanti silpnaprotystė". Tuomet pacientas buvo nugabentas į Klivlendą, kad jį pakonsultuotų žymiausias šalies neurologas, buvęs Kečumo mokytojas. Ir vėl - silpnaprotystė, tik šį kartą jam davė ir patarimą: „Traukinyje pasisodinkite jį prieš save; jis -gabus jaunuolis". Grįžtant į Hopkinsvilį Kečumui staiga šovė mintis: „O gal kreiptis į Dietricho draugą, tą keistuolį Edgarą Keisą?"
Užuot tiesiai skambinęs Keisui, jis pakalbėjo su kitu gydytoju -daktaru T. Hausu, turėjusiu ryšių su Keiso šeima. Hausas ne tik nepritarė šiam sumanymui, bet ir perspėjo: „Kuo mažiau turėsi su juo reikalų, tuo tau bus geriau. Tu beveik atsipirkai, kad esi „prakeiktas jankis", bet jei susidėsi su Keisu, pakliūsi į didelę bėdą".
Tačiau, prisiminęs Dietrichą ir galvodamas apie savo vargšą pacientą, Kečumas nesileido lengvai perkalbamas. Galiausiai Hausas sutiko supažindinti jį su Keisu ir nusivežė į Baulingryną Kentukio valstijoje, kur Keisas turėjo fotostudiją. Jis pristatė Kečumą kaip Dietricbo draugą ir paaiškino, kad šis norėtų ištirti vieną pacientą. Keisas tuoj pat nusiėmė standžiai iškrakmolytą baltą apykaklę ir atsigulė ant kušetės. Labai abejodamas Kečumas užrašė paciento vardą ir adresą ant skiautelės popieriaus ir ištiesė ją Hausui.
Pirmasis stebėtas skaitymo seansas Kečumui paliko įspūdį visam gyvenimui. Jis šį seansą puikiai prisimena ir dabar, pradėjęs devintą dešimtį. Kai Keisas pasinėrė į transo būseną ir pradėjo lengvai kvėpuoti, Hausas ėmė ramiai kalbėti: „Prieš save jūs turite M... iš Hopkinsvilio kūną. Apžiūrėkite šį kūną ir pasakykite, ką randate".
Keisas truputį pagulėjo, o po to prabilo, lyg būtų už kažko užkliuvęs: „O taip, taip, mes jį čia turime". Akimirką jis padvejojo, o paskui, nors ir nebuvo informuotas apie paciento būseną, pradėjo kalbėti: „Jo smegenys liepsnoja. Smegenų vingiai raudoni lyg ugnis. Jo mintys iškreiptos. Jei jam niekas nepadės, netrukus jis taps šėlstančiu maniaku. Viskas prasidėjo seniai".
Kečumui padarė įspūdį ne tik diagnozė, bet ir greito pablogėjimo prognozė. Sį pablogėjimą buvo numatę specialistai iš Ročesterio, Niujorko ir Klivlendo.
Hausas parodė, kad Kečumas gali klausinėtį miegantįjį.
„Kokį gydymą rekomenduotumėte?" - paklausė jis. Atsakymas buvo aiškus ir patikimas. „Ypatingas gydymas, didžiausios dozės." Jis paminėjo mažai žinomus vaistus.
„Viskas?"
„Šito pakanka."
Ir tai buvo tiesa, nes Kečumas tiksliai žinojo, kaip viską reikia daryti.
Jis vis dar žiūrėjo pakerėtas, kai, pasibaigus skaitymui, gulinčiam žmogui Hausas kalbėjo žadinančius žodžius, norėdamas jį ne tik sugrąžinti iš transo būsenos, bet ir „atjungti" nuo jaunuolio, kuriam ką tik skaitė. „Jūs daugiau nematote objekto, - kalbėjo Hausas. — Jūs atsibusite ir jausitės puikiai".
Po kelių minučių Keisas sėdėjo ir trynėsi akis. Kečumui veržėsi klausimai: „Jūsų kalba buvo labai įdomi. Sakykite, ką jūs žinote apie vingius?"
Keisas liūdnai nusišypsojo: „Visiškai nieko".
Kečumas skvarbiai žvelgė į liekną, šiek tiek palinkusią figūrą. „Jūs esate arba įdomiausias žmogus Kentukio valstijoje, arba didžiausias melagis", - tarė jis.
Keisas geraširdiškai nusišypsojo. Tokius žodžius jis jau buvo girdėjęs ankščiau. „Aš nieko nereikalauju", — pasakė jis švelniai.
Du vyrai paspaudė vienas kitam rankas. „Vienaip ar kitaip, aš jums pranešiu", — pažadėjo Kečumas.
Kečumas niekam nesakė apie savo vizitą pas Keisą. Jaunuolio šeimai - taip pat. Dėl Hauso jis irgi galėjo nesijaudinti. Keisas buvo gydytojų atstumtasis.
Tiesiai iš traukinio Kečumas nuėjo į Hopkinsvilio vaistinę ir nupirko rekomenduotus vaistus. Jis nedelsdamas pradėjo duoti juos ligoniui: dešimt lašų - rytą, vienuolika - vidurdienį, dvylika - naktį, palaipsniui didindamas dozę iki dvidešimties lašų. Kečumas pabaigė pirmąjį buteliuką, tačiau nesulaukė jokio pastebimo pagerėjimo.
Pradėjęs antrąjį buteliuką, dozę padidino iki keturiasdešimties lašų. Paprastai nuo didelių šio vaisto dozių atsirasdavo peršalimo simptomai - išburkdavo akių ir nosies gleivinės. Tačiau šiuo atveju nebuvo jokios reakcijos. Kečumas ėmė pirkti didesnius buteliukus ir taip padidino dozę, kad ji tris kartus viršijo leistiną. Po to jis grįžo prie pradinio kiekio ir pradėjo viską iš naujo. Tačiau ir vėl nesulaukė jokios reakcijos, ligonio akyse nepastebėjo nė menkiausios kibirkštėlės.
Praslinko trys ar keturios savaitės. Ligonis buvo gydomas ir namuose, ir pas Kečumą. Staiga vieną rytą suskambo telefonas. Skambino vaikino motina. Jos balsas virpėjo. Kečumas sulaikė kvėpavimą.
„Daktaras Kečumas?"
„Taip.
Ėmė lietis moters balsas. „Labas rytas, stebukladari!" - sušuko džiugiai. Tik prieš kelias minutes jos sūnus nulipęs laiptais ir pirmą kartą per metus suprantamai prabilęs. Atrodė, lyg kokia uždanga nukritusi nuo jo proto. „Labas rytas, mama. Kas šiandien pusryčiams?" Tai buvo viskas, ką jis pasakė, tačiau tiek jis ir turėjo pasakyti. Vaikinas grįžo į tuos laikus, kada nugriuvo futbolo lauke.
Kadangi tą kartą Kečumas nedrįso užsiminti apie Keisą, visa garbė atiteko jam. Bet kokiu atveju jis jos nusipelnė, nes nepabūgo kreiptis į Keisą ir atkakliai taikė rekomenduotą gydymą. Vėliau, kai Kečumas negalėdavo tiksliai nustatyti diagnozės arba atvejis atrodydavo neeilinis, jis susisiekdavo su Keisu Baulingryne ir paprašydavo, kad šis „pamiegotų" ir viską išsiaiškintų.
Vieną dieną darbininkas Homeras Dženkinsas, dirbęs plytų fabrike, nugriuvo be sąmonės. Jį paguldė į vežimą ant šiaudų ir parvežė namo. Kečumas negalėjo nustatyti, kas atsitiko. Keisas pasakė, esą tai atsitiko dėl blogos mitybos. „Per daug kukurūzų košės ir grūdų". Jis patarė subalansuotą dietą ir daug žalios spalvos daržovių.
Tai buvo jo pirmasis matytas pelagros (liga, atsirandanti dėl B grupės vitaminų ir aminorūgšties triptofano stokos organizme) atvejis. Keisas padėjo jam diagnozuoti ir gydyti kitus ligonius, su kuriais, negalėdami nustatyti diagnozės, vargo vietiniai gydytojai. „Ankščiau buvau girdėjęs, kad pelagra paplitusi tik Italijoje, - pasakojo Kečumas. - Tačiau dabar pradėjome aptikti šią ligą visose apylinkėse, kuriose žmonės valgė tik kiaulieną ir kukurūzus."
Ir vėl Keisui nebuvo priskirti jokie nuopelnai. Vienas daug savo pacientams padėjęs Hopkinsvilio gydytojas Kentukio valstijos medikų draugijoje skaitė pranešimą apie pelagros diagnozavimą, tačiau nei Keiso, nei Kečumo pavardžių nepaminėjo.
Nepaisant to, padedant Keisui Kečumo reputacija tyliai, bet užtikrintai augo. Kai turtingas rangovas Džordžas Daltonas krisdamas susilaužė koją, į konsultaciją buvo pakviesti penki patyrę gydytojai iš pietų, o kartu su jais ir pradedantis Kečumas. Kol gydytojai išmintingai bendravo, iš ligonio kambario išėjo ponia Dalton ir paskelbė: „Ponas Daltonas nori, kad jį gydytų jaunasis jankis".
Kečumui, o sykiu ir Keisui, tai buvo didelė atsakomybė. Mieste nebuvo ligoninės, todėl pacientai būdavo gydomi namuose arba gydytojų kabinetuose. Be to, Kečumui niekada neteko gydyti sudėtingo lūžio. Jis nedelsdamas pasikonsultavo su Keisu, kuris pasiūlė gana radikalų tais laikais gydymo būdą: išgręžti kelio girnelėje skylę, kaulus sutvirtinti vinimi ir padaryti įtvarą kojai tempti.
Kečumas šiek tiek nuogąstavo. Jis nieko panašaus nebuvo girdėjęs. „Tuomet jie naudodavo įtvarus, - pasakojo Kečumas, - o metalinės veržlės atsirado daug vėliau. Tačiau aš nuėjau pas artimiausią kalvį, kuris man nukalė geležinę vinį, panašią į dideles, plačiomis galvutėmis vinis, naudojamas stogams dengti." Tuomet, padedamas vieno gydytojo ir dviejų seselių, Kečumas pragręžę paciento kelį ir sutvirtino kaulus. Koją tempti lovos gale pakabino svarstį.
Kai aplink pasklido kalbos, kad jankis gydytojas kalė vinis į Daltono koją, Kečumą ėmė varstyti smalsūs praeivių žvilgsniai, o pikti liežuviai plakė: „Tas prakeiktas jankis vargšelį Daltoną numarins anksčiau laiko". Dėl to Kečumas jautėsi labai nejaukiai. Norėdamas nusiraminti, jis vėl kreipėsi į Keisą, kuris dar kartą patvirtino savo rekomendacijas. Tuo metu jaunasis daktaras brikelėje vežiodavusi dvivamzdį medžioklinį šautuvą. Jis suprato, kad jo, kaip vietinio gydytojo, išlikimas priklausys nuo Daltono pasveikimo. Tai truko kelis mėnesius, tačiau galiausiai jis buvo išteisintas. Paciento koja buvo tokia pat sveika kaip ir anksčiau, o geležinė vinis liko viduje, kurią po trisdešimties metų Daltonas kartu su savimi nusinešė į kapus.
Vis dar niekas nežinojo, kas Kečumas naudojasi Keiso pagalba. Net jis pats negalėjo priprasti prie minties, kad šis miegantis mažaraštis, baigęs tik šešias klases, apie mediciną, anatomiją ir chemiją žinojo daugiau nei toks gerbiamas medicinos mokslų absolventas kaip jis ar bet kuris kitas pasižymėjęs kolega ar profesorius. Sunku buvo patikėti net ir įsitikinant, kad taip yra. Todėl jis vis tikrindavo Keisą. Kartą Kečumas jo paklausė, koks yra trumpiausias raumuo. Beraštis jaunuolis atsakė nedvejodamas: „Levator labii superioris alaeque nasi - viršutinėje lūpoje". Tada jis paprašė Keiso pasakyti ilgiausio raumens pavadinimą. Miegantis keistuolis atsakė vėl taip pat tiksliai: „Sartorius - raumuo, jungiantis klubo ir kelio sąnarius". Kartais sudėtingi techninės terminologijos žodžiai tarsi liedavosi iš Keiso, o kartais atrodė, jog jis „eina apgraibomis" tarsi pėdsekys šuo klaidingu keliu. Po to staiga atsipeikėdavo, nelyg užtikęs šviežią pėdsaką. Kečumas pasakojo, kad tokiais momentais Keisas žvelgdavo į paciento vidų ir viskas jam atrodydavo labai aišku.
Operuoti Keisas rekomenduodavo retai. Jis sakydavo, kad jo pasąmonė mano, jog chirurgija taikoma per dažnai. Jis aiškiaregiškai pritaikydavo visus metodus, kurie atrodydavo naudingi esamoje situacijoje. „Osteopatijoje Keisas gynė naują gydymo būdą, kuris šiuo metu tik pradėtas taikyti, - toliau pasakojo Kečumas. — Sį metodą jis rekomenduodavo tais atvejais, kai reikėdavo gydyti stuburą. Mes dažnai klausdavome, ar reikia operuoti, o jis atsakydavo: „Operuoti nereikia", ir nukreipdavo pacientą pas artimiausią osteopatijos specialistą." Tuomet dar nebuvo daug osteopatų, todėl Keisas kartais nurodydavo gydytojo pavardę ir adresą, o po to išsamiai paaiškindavo gydymo eigą.
Retkarčiais jis paskirdavo ir narkotikų, jei šie pateisindavo tikslą. Kečumas dažnai matydavo nepaprastą Keiso sugebėjimą parinkti mažai žinomus, dar neparduodamus arba jau nebenaudojamus vaistus. „Vieną dieną pasitarti dėl sudėtingo atvejo į Keiso kabinetą atėjo keletas gydytojų ir vaistininkų, - pasakojo Kečumas. - Keisas paskyrė sieros balzamą. Jie pradėjo kraipyti galvas, nes nieko apie jį nebuvo girdėję. Vienas garbaus amžiaus vaistininkas, pavarde Geizeras, buvo įsitikinęs, jog tokio balzamo nėra. Jie pasiėmė farmakopėją (standartų apie vaistų gamybą, laikymą ir dozavimą rinkinį) ir perskaitė visus esamų vaistų sąrašus, bet sieros balzamo juose nebuvo. Tačiau palėpėje jie aptiko seną nebenaudojamą katalogą, išleistą prieš penkiasdešimt metų. Nupūtę dulkes ir atvertę jame rado reikalingą vaistą". Per praleistus drauge metus Kečumas ištyrė beveik visas unikalias Keiso savybes. Tačiau kiekvienas naujas stebuklas nustebindavo jį lygiai taip pat kaip ankstesnis. Vėliau jis įsitikino, kad Keiso mintys keliaudavo erdvėje ir sustodavo ties tuo žmogumi, apie kurį jis turėdavo skaityti. Vieną naktį Hopkinsvilyje Keisas skaitė apie pacientą, esantį Klivlende. Staiga skaitymo viduryje Keisas sustojo. „Jo nebėra", - tai buvo viskas, ką jis galėjo pasakyti. Atrodė, kad jis klaidžioja be tikslo. Kečumas jį pažadino.
Vėliau iš Klivlendo Kečumas gavo savo draugo gydytojo laišką. Jo pacientas mirė vakare, dvidešimt minučių po aštuntos, - tuo pat metu, kai Keisas prarado su juo ryšį.
Kečumas buvo savimi pasitikintis jaunas žmogus, turintis stiprų pusiausvyros jausmą, kuris jam labai padėjo. Palaipsniui, nors tuo metu jis pats apie tai nekalbėjo, pasklido kalbos, kad jis bendraująs su aiškiaregiu, turinčiu nuostabių gydomųjų galių. Žmonės kreipdavosi j Keisą tik tuomet, kai būdavo išbandę visus kitus gydymosi būdus. Sulaukdavo įvairių telefono skambučių: iš turtingųjų ir vargšų, iš tikinčiųjų ir cinikų. Kečumas jautėsi tarsi Serlokas Holmsas iš Beiker gatvės, galintis pasirinkti pačias įdomiausias jam pakliuvusias bylas. Vieną dieną suskambo telefonas ir vyriškis pareiškė, kad jis norėtų stebukladario Keiso paslaugų. Jis buvo milijonierius ir žadėjo dosniai sumokėti, papildomai pridėdamas gerą premiją, jei Keiso gydymas padės. Iš pradžių Kečumas nusprendė, kad tai įprastas, žūtbūtinis atvejis. Tačiau akivaizdus Keiso visažiniškumas atsiskleidė tokiu būdu, kad net Kečumas iš nuostabos kraipė galvą. Pradžia buvo tokia pat įprasta kaip painiausiose Holmso bylose. Pacientė, milijonieriaus žmona, kentėjo nuo ją ištikusio paralyžiaus. Atsidavęs vyras vežiojo ją po viso pasaulio klinikas, ligonines ir gydyklas, kol galiausiai nusprendė parvežti namo, tikėdamasis, kad priežiūra ir poilsis leis jai pasijusti nors kiek geriau. Atsitiktinai sužinojęs apie Keisą jis nusprendė, jog verta pabandyti. „Viskas, ko prašau, - kalbėjo jis telefonu, - tai į mūsų miestą atvežti Keisą, kad jis pasakytų diagnozę."
Kečumas jam atsakė ne iš karto. „Pasakykite man savo žmonos vardą ir adresą, - paprašė jis. - Aš jums pranešiu." Nors Keisui visada pavykdavo, Kečumas vis dar turėdavo save įtikinėti, kad viskas yra tikra ir pakartojama. Taigi turėdamas vyro prašymą ir žinodamas jo žmonos buvimo vietą, jis paprašė Keiso atlikti parengtinį skaitymą. Kai stenografuotoja atsidėdo šalia ir pasirengė užrašinėti, Keisas pradėjo pasakoti visą moters ligos istoriją, kurios priežastis daugiausia buvo nervai. Išnagrinėjęs užrašytą medžiagą, Kečumas paskambino vyriškiui ir pranešė, jog atvažiuoja. Jis nusprendė nesivežti Keiso, nes vis dar vengė savo draugijos viešumo.
Atvykęs jis apsistojo viešbutyje ir paskambino vyriškiui.
„Ar atsivežėte su savimi vaikiną?" - paklausė šis.
„Ne", - atsakė Kečumas.
Vyriškio balsas nuščiuvo. „Na, tai ką dabar darysite?"
„Su savimi turiu jūsų žmonos ligos aprašymą." Jis paaiškino, kad viską padiktavo Keisas. Kitame laido gale stojo nejauki tyla. „Labai gerai, - pagaliau pasakė vyriškis. - Kadangi jau esate čia, tai galite užeiti."
Nors buvo už keleto šimtų mylių, transo būsenoje Keisas apibūdino pacientę kaip būtybę, sėdinčią invalido vežimėlyje, ir papasakojo apie jos būklę. „Ji tokia pat nelanksti kaip marmuro gabalas. Moteris negali pažvelgti nei į kairę, nei į dešinę. Ją prižiūri dvi kvalifikuotos slaugytojos, dėvinčios baltas kepures." Nuėjęs į pacientės namus Kečumas net išsižiojo iš nuostabos. „Priekinėje terasoje, laiptų viršuje, invalido vežimėlyje sėdėjo vyriškio žmona. Salia stovėjo slaugytoja balta kepure."
Kečumui reikėjo patvirtinimo, kad ligos aprašymas teisingas, ir jis jį gavo. Dėl ligos istorijos pobūdžio jis norėjo kalbėtis konfidencialiai. Visi nuėjo į svetainę. Slaugės pasišalino. Vyras niūriai pažvelgė į Kečumą. „Kaip jūs galėjote atvykti be stebukladario Keiso?" - paklausė jis.
Kečumas nusišypsojo. „Stebukladarį Keisą aš turiu su savimi", -traukdamas iš kišenės aprašymą pasakė jis. Jis nesirengė pasakoti, kaip Keisas dirbo, kadangi pats šito nesuprato.
Moteris laikėsi stoiškai. Jos rankos drebėjo, o akys žvelgė į priekį. Nenuleisdamas akių nuo svečio vyras atsistojo šalia vežimėlio. Kečumas atsisėdo arčiau moters ir pradėjo skaityti. Keisas pacientei nustatė diagnozę - nervų sutrikimą. Skaitydamas Kečumas vis labiau varžėsi, nors jam taip nutikdavo retai. „Būdama jauna, - skaitė jis, -pacientė turėjo slaptą nuodėmę." Parodydama pirmąjį susidomėjimo ženklą, ji truputį pajudino galvą. Kečumas palinko į priekį. „Ši slapta nuodėmė buvo masturbacija."
Pacientės veidas nuraudo. Atrodė, kad vyrui ėmė įkyrėti. Jis niekada nebuvo girdėjęs tokio absurdo. Tačiau Kečumas sugavo susijaudinusios moters žvilgsnį. Jis drąsiai tęsė toliau. Dėl šios nuodėmės ją persekiojo kaltės jausmas, todėl ji delsė ištekėti iki trisdešimt devynerių metų. Po to ji laimingai ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikų. Atrodė, jog viskas klostosi gerai, tačiau ji susirgo. Tai truputį sudomino vyrą, kadangi Keisas tiksliai kalbėjo apie jų bendrą gyvenimą.
Kai Kečumas baigė skaityti Keiso pranešimą, moteris pasisuko į vyrą. „Ar negalėtum išeiti į kitą kambarį, su gydytoju noriu kalbėtis viena."
Durims užsidarius, ji nukreipė žvilgsnį į jaunąjį gydytoją. „Daktare Kečumai, - prabilo ji, - koks žmogus yra tas Keisas? Nuo aštuoniolikos iki trisdešimt devynerių aš tikrai turėjau slaptą nuodėmę. Tačiau apie ją težinojau tik aš ir mano Dievas. Kaip Dievo vardu šis žmogus galėjo jums apie tai pasakyti?"
Jie truputį pasikalbėjo. Kečumas paaiškino, kad Keisas yra aiškiaregis, kuriam kažkaip pavyksta patekti į pasąmonę. Akivaizdu, jog jis pamatė užslėptą kaltės jausmą, visus tuos metus kerojusį moters viduje ir palaipsniui veikusį moters fizinę būklę. Kaip Keisas dažnai sakydavo, kūnas ir siela yra vieningi, todėl vieno kančia atsiliepia kitam.
Būklei pagerinti Keisas rekomendavo tam tikrus vaistus. Atrodė, kad pakalbėjus apie ją slėgusią naštą, moters įtampa atslūgo. Palaipsniui sveikdama keletą metų moteris gyveno normaliai. Vis dėlto vyrui sveikimas didelio įspūdžio nepadarė. Jis niekaip negalėjo išmesti iš galvos tų tauškalų apie slaptą nuodėmę.
Kečumas niekada nenustojo stebėtis universaliomis Keiso žiniomis. Tai buvo atsargų sandėlis, į kurį jis dažnai užsukdavo iš smalsumo ar norėdamas padėti kitiems. Pacientams sunku būdavo ką nors nuslėpti nuo gydytojo, kuriam padėdavo visažinis pagalbininkas Keisas. Tai sustiprino jo autoritetą. Apie jaunąjį gydytoją kalbėjo net tie, kuriuos jis menkai pažinojo. Bet kokiu atveju jis kreipdavosi į Keisą, nes manė, kad šis žino geriausiai. Ir patarimą gaudavo. Kartą Kalėdų atostogų metu viena motina atėjo pasitarti dėl savo dukters, kuri iš koledžo grįžo namo apimta depresijos. Susitikimas buvo paskirtas kitą dieną devintą valandą ryto.
Tą vakarą Kečumas davė Keisui merginos vardą ir adresą. Keisas nugrimzdo į transo būseną. Tarsi bandydamas suvokti ateinančią informaciją, keletą minučių Keisas tylėjo. Po to, lyg viską matydamas, prašneko: „Šio kūno rūpestis yra čia pat, čia pat. Siame dubenyje vystosi nauja gyvybė. Dėl to kyla šleikštulys, vėmimas, kitaip tariant - rytinis pykinimas".
Kečumo veidas ištįso. „Tai bent atvejis", - šmėstelėjo ironiška mintis.
Nors viskas buvo aišku, jis nusprendė darbą pabaigti iki galo.
„Kokį siūlote gydymą?" Tai galėjo būti gana sunkus klausimas, nes mergina tikrai buvo netekėjusi.
„Jokio gydymo, - atsakė Keisas. - Tai psichologinis momentas. Tokiais dalykais rūpinasi gamta."
Prieš pažadindamas Keisą Kečumas „ištrynė" merginos vaizdą iš miegančio mistiko sąmonės. „Labai gerai, - pasakė jis. - Daugiau jos nebematysite."
Motina su dukra atvyko lygiai devintą. Mergina buvo išblyškusi, tačiau graži, švelnių veido bruožų ir grakščių manierų. Kečumui atrodė, kad tokia mergina galėjo atsiduoti tik iš meilės. Jis kreipėsi į motiną: „Ar galėčiau pasikalbėti tik su jūsų dukra?"
Motinai išėjus, jis švelniai tarė: „Papasakok man viską apie save".
Ji paraudo, keletą kartų nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir prakalbo prikimusiu, tyliu balsu: „Apie tai niekas nežino, tačiau jau praėjo du mėnesiai". Netgi tais laikais tai buvo įprasta įstorija. Beveik pusantrų metų ji susitikinėjo su jaunuoliu iš koledžo. Galiausiai jie pamilo vienas kitą. O dabar ji laukėsi.
Kečumas buvo tik keleriais metais vyresnis už merginą, tačiau šiuo atveju Keisas pasirodė jaunatviškesnis. Šį klausimą jis pasiūlė palikti spręsti gamtai.
Kečumas nusprendė padėti gamtai. „Pirmiausia, ką mes turime padaryti, tai pasakyti tavo mamai", — patarė jis.
Mergina pasibaisėjo. „Oi ne, prašau".
„Reikia. Tavo mama tikrai žinos, kas geriausia".
Motina buvo stebėtinai rami. Ji paklausė dukters, ką ši jaučianti jaunuoliui. Mergina kūkčiodama atsakė, kad jį myli, tačiau gėdijosi pasakyti, kas nutiko. „Nenoriu, kad jis vestų mane iš pareigos".
Motina klausiamai žiūrėjo į jaunąjį gydytoją, kuris taip puikiai išsprendė šią sudėtingą užduotį.
Kečumas nenurimo. „Paklausykite mano patarimo. Nedelsiant susisiekite su jaunuoliu ir liepkite ateiti čia pasikalbėti." Jis pamalonino merginos moterišką išdidumą: „Niekada neprašyčiau vyro vesti merginos, jei ji nebūtų jo vienintelė. Jeigu jauti tą patį, išvažiuokite į kitą valstiją, susituokite ir parašykite apie tai visuose miesto laikraščiuose. Viską slėpdami tik sužadinsite žmonių smalsumą". Per keturiasdešimt aštuonias valandas viskas buvo sutvarkyta. Pora pabėgo iš miesto, o vėliau grįžo į koledžą, kurį baigė birželio mėnesį; kūdikis gimė prieš pat pabaigtuvių iškilmes.
Kadangi Kečumas Keiso pagalba naudojosi toliau, kiti krikščioniškosios apygardos gydytojai vis labiau ėmė šnairuoti į jį ir į „keistuolį". Dėl to išdidusis Kečumas įtariai žiūrinčiai gydytojų bendruomenei jautė augantį pyktį. Jis žinojo, jog yra tokių, kurie, pirmieji skubėję pasmerkti jį vietinėje medikų draugijoje, patys slapčia naudojosi Keiso paslaugomis.
Pats Keisas mokslų daktarus vertino labai atsargiai. Jo tolimas giminaitis Tomas Hausas, vėliau vadovavęs Keiso ligoninei, naudojosi jo pagalba neturėdamas nė menkiausios nuovokos, kaip veikia mistiko galios. Tačiau jis per daug nesigilino, nes, ir be įprastos medicininės apžiūros, tai padėdavo kiekvienu atveju. Dar prieš atvykstant Kečumui, medicinos daktarai pasistengė, kad būtų sustabdyta neturinčio leidimo Alo Leino medicininė praktika. Nors jie padėdavo žmonėms, Keisas aiškiai matė, kaip iš pašalies stengiamasi nutraukti bendrą jo ir Leino darbą. Nepaisant to, jis sutiko bendradarbiauti su daktaro Džono Blekburno vadovaujamu jaunųjų gydytojų komitetu. Daktarui paliko įspūdį Keiso pagalba Dietricho dukrai, taip pat kiti jam žinomi atvejai. Pakeitęs Leiną Blekburnas kartą netgi padėjo Keisui susigrąžinti prarastą balsą, patardamas Keisui sau pačiam pasakyti, kad normalizuotus! jo kraujo apytaka. Netrukus jis atgavo balsą.
Bet net ir tada Medicinos daktarų komitetas nuolatiniais tikrinimais dvejojančiam mistikui kėlė daug sunkumų. Siame kebliame savo darbo etape norėdamas pateisinti tai, kas vyko, jis ieškojo pasitikėjimo, o ne priekaištų ar būgštavimų. Norėdami patikrinti, ar jis neapsimeta, vieni daktarai jį miegantį badė smeigtukais; kiti stengėsi įrodyti, kad jo gydymas yra visiška apgavystė. Kartą komitetas pamanė, jog jį „sugavo". Atvejis atrodė labai nesudėtingas. Moteris kentėjo pilvo skausmus, jai buvo vidinis kraujavimas. Gydytojai reikalavo nedelsiant operuoti. Ji nuėjo pas Keisą. Jis pasakė, kad tereikia išvalyti gimdos sieneles. Keisas patarė kasdien ilgai vaikščioti ir valgyti druska pabarstytą citriną. Tai atrodė taip absurdiška, kad daktarai nusprendė tuo pasinaudoti ir įrodyti, jog Keisas yra sukčius. Jie atidėjo operaciją, nors manė, kad ji būtina. Po trijų savaičių moteris nueidavo dešimt mylių per dieną. Pilvo skausmai praėjo ir ji visiškai pasveiko.
Prieš susitikdamas su Kečumu Keisas buvo nusprendęs, kad jo turima dovana, jei tai buvo dovana, turi būti nepriklausoma. Daugiau su juo lyg su kokia jūros kiaulyte nebus eksperimentuojama. Nepaisasnt to, kad jo ir Kečumo temperamentai buvo skirtingi, jame jis įžvelgė realų savo darbo pripažinimą. Tai suteikė jam galimybę padėti žmonėms, kompetentingai prižiūrint. Be abejo, Kečumui šis bendradarbiavimas taip pat buvo naudingas. Turėdamas tokį „saugą" kaip Keisas jis per trejus ar ketverius metus įgijo pavydėtiną gydytojo, galinčio padėti, kai niekas kitas nebegalėjo, reputaciją. Jis niekada neprieštaraudavo Keisui. Jaunasis gydytojas matė, kad priekaištų turi ne norintys sulaukti pagalbos pacientai, o daktarai. Taigi jis nusprendė įrodyti jiems, kad Keisas niekada neklysta.
Vadovaudamasis savo įgimta nuovoka jis parinko šiam reikalui tinkamiausią auditoriją - gydytojų suvažiavimą. Buvo 1910 metų liepa. Tuo metu Kalifornijoje, Pasadenos mieste, vyko Nacionalinės homeopatų draugijos susitikimas. Vieną dieną Kečumas, klausydamasis bičiulių pasakojimų apie pačius neįprasčiausius ligų atvejus, ramiai atsistojo ir papasakojo jiems apie savo patį neįprasčiausią atvejį.
Dauguma klausytojų, žinoma, nepatikėjo. Tačiau vienas gydytojas iš Bostono, daktaras Krausas, priėjo prie Kečumo ir paklausė, ar šis Amerikos klinikinių tyrimų asociacijai neparašytų straipsnio apie Keisą. Asociacijos narių susitikimas turėjo įvykti rugsėjį Bostone. Kečumas iš karto atsisėdo, paprastu pieštuku parašė savo istoriją apie Keisą ir padavė ją daktarui. Daugiau apie tai nebegalvojo, kol vieną dieną gavo susitikimo programą, kurioje ties savo pavarde pamatė pavadinimą - „Mano neįprastas atvejis".
Jis nesivargino pats važiuoti ar vežti Keisą, nes manė, kad nei medicinos atstovai, nei plačioji publika dar nepasirengusi priimti to, ką jis turėjo pasakyti. Jei būtų galėjęs nuodugniau pagalvoti, turbūt būtų atšaukęs savo straipsnį. Bet kadangi pasakojimas buvo, jį perskaitė nuolatinis „Amerikos medikų asociacijos" žurnalo pagalbininkas, mokslų daktaras iš Čikagos, Henris Haroveris; be to, visą pranešimą išspausdino laikraštis „New York Times". Laikraštis nusprendė, kad reikėtų paminėti paties Kečumo nuopelnus. „Reikia pridurti, kad daktaras Veslis Kečumas - puikios reputacijos gydytojas. Jis aukštai vertinamas homeopatinės medicinos mokykloje ir sėkmingai dirba šioje srityje. Kečumas turi klasikinį išsilavinimą ir iš prigimties yra linkęs moksliniam darbui. Jis baigė vieną geriausių šalies medicinos mokyklų. Sis daktaras gerai žinomas ir Kentukio, ir Ohajo valstijose, kuriose už jį laiduoja visi ortodoksinių pažiūrų gydytojai. Nė vienos medicininės mokyklos atstovas Hopkinsvilyje neužima aukštesnės padėties nei Kečumas, nors jis yra dar jaunas žmogus."
Į daktaro Haroverio skaitomą Kečumo pranešimą gydytojų draugija reagavo labai įvairiai. Salėje Kečumo vardas skambėjo taip pat dažnai kaip ir Keiso. Pranešėjas skaitė: „Prieš ketverius metus susipažinau su jaunu dvidešimt aštuonerių metų vyriškiu, turėjusiu „keistuolio" reputaciją. Žmonės pasakojo, kad miegodamas jis pasakydavo tikrą tiesą. Labai susidomėjęs nusprendžiau ištirti ir paprašiau, kad man pademonstruotų. Iš tikrųjų, kai prasideda dvasiniai dalykai, kiekvienas pasaulietis netiki tuo nuo pat pražių. Tačiau ir daugelis mūsų profesijos atstovų nesutiks pripažinti dvasinės kilmės dalykų, hipnozės, kerėjimo ir panašiai, jei už juos nelaiduos mokslų daktarai ir tie, kurių ortodoksinės pažiūros yra neabejotinos".
Toliau Kečumas paminėjo, kaip jis padėdavo Keisui pasiekti transo būseną. „Miego, visais atžvilgiais prilygstančio natūraliam, metu jo sąmonė yra visiškai neaktyvi, o veikia tik pasąmonė. Panaudojus įtaigą, jis tampa nejautrus bet kokiam skausmui, o geriausias jo darbas atliekamas tada, kai jis atrodo lyg būtų „miręs šiam pasauliui".
Jis atkreipė dėmesį į Keiso minimas klinikines detales ir tikslią terminologiją. „Jo psichologiniai terminai ir nervų anatomijos žinios suteiktų garbę bet kuriam nervų anatomijos profesoriui. Jis kalba sklandžiai, aiškiai ir trumpai. Sunkiai ištariamus sudėtinius žodžius jis pasako taip pat lengvai, kaip bet kuris Bostono gydytojas. Žinant, kad normalioje situacijoje jis yra mažaraštis žmogus, o ypač medicinos, chirurgijos ar farmacijos srityse, apie kurias visiškai nieko neišmano, tai man kelia didelę nuostabą. Keisas pažadinamas įteigus, jog daugiau tiriamo asmens nebematys ir po kelių minučių nubus. Klausiant paaiškėja, kad jis visiškai neprisimena, ką pasakė ir apie ką kalbėjo."
Keisas niekada neklydo diagnozuodamas. Vis dėlto kartą jis apsiriko, apibūdindamas ne tą žmogų, kuris kreipėsi, o šalia gyvenantį kaimyną. „Pacientai, kuriems diagnozuoti naudojausi jo pagalba, prieš pakliūdami mano akiratin dažniausiai jau būdavo „apkeliavę" visus gydytojus. Šešiems sunkiems ligoniams, kuriems buvo pasakyta, kad padėti gali tik operacija, jis paskyrė gydymą vaistais, kuris visais atvejais davė puikių rezultatų".
Kečumas drąsiai sutiko reakciją į savo pastabas. „Gydytojai pajuokia bet kuriuos teisingus faktus, gaunamus iš šio mistinio šaltinio, nes dauguma jų sukaustyti rutinos ir niekada nebandė nieko kito, kas neatitinka jų griežtų ortodoksinių pažiūrų. Galite paklausti, kodėl tokių galių turintis žmogus nepasirodė visuomenei ir negavo nešališko nors keleto profesionalų pritarimo? Galiu tiksliai atsakyti, jog ir jie dar nepasirengę. Netgi pats Kristus buvo atmestas. „Kol jie nepamatys tikrų stebuklų, tol netikės."
Po šio pranešimo j paprastai apsnūdusį Hopkinsvilio miestelį suplūdo spiečiai smalsių žurnalistų. Netrukus krikščioniškosios apygardos medikų grupės nusprendė, kad jau pats laikas imtis priemonių prieš išsišokėlį, skatinantį kažkokį šundaktarį veikti prisidengus oficialiai licencijuotu profesionalu. Hopkinsvilio teismo rūmuose buvo suorganizuotas specialus susitikimas, apie kurį Kečumui niekas nepranešė. Čia susirinko beveik visi krikščioniškosios apygardos licencijuoti mokslų daktarai, reikalaujantys Kečumo skalpo. „Jie ir keikė, ir diskutavo apie tave ir tavo keistuolį, — vėliau Kečumui pasakojo draugas. - Viskas baigėsi tuo, kad jie nusprendė į valstijos sostinę nusiųsti komisiją ir pareikalauti, jog atimtų tavo licenciją, nes nė vienas sveiko proto gydytojas nesutiks su tokiais beprotiškais dalykais."
Atėjus laikui Kečumas gavo oficialų pranešimą apie kitą susitikimą, kuriame kaltinimai jam turėjo būti pateikti viešai. Sumanusis Kečumas kruopščiai apgalvojo savo veiksmus. Apygardoje buvo keturiasdešimt ar keturiasdešimt penki gydytojai ir visi tvirtai - prieš jį. Jaunasis gydytojas nesitikėjo nė vieno užtariamojo žodžio, nė vieno palankaus balso. Susitikimo rytą - trečiadienį - jis nuėjo į Hopkinsvilio pirmąjį nacionalinį banką, kuriame turėjo sąskaitą, ir pasakė nustebusiam kasininkui: „Duokite man tūkstantį dolerių dviejuose atskiruose paketuose, po penkis šimtus kiekviename. Pinigai turi būti nauji". Vėliau tuos paketus jis įsidėjo į kišenę ir pasivaikščiodamas nuėjo į teismo rūmus. Teismo salėje atsisėdo galinėje eilėje. Daktaras Frenkas Steitsas, jo kabinetas buvo priešais Kečumo kabinetą kitoje gatvės pusėje, pradėjo susirinkimą. Praėjusio susitikimo atgarsiai atgaivino skundus. Buvo išrinktas komitetas, turėjęs vykti į valstijos sostinę Frankfortą ir išbraukti Kečumą iš licencijuotu gydytojų sąrašo. Jie rėmėsi tuo, kad Kečumas atvirai bendradarbiavo su keistuoliu Keisu — gerai žinomu sukčiumi, o tai teršia gerą visos medikų bendruomenės vardą. Kuo greičiau jis bus pašalintas, tuo bus geriau.
Keletą minučių tvyrojo tyla. Atėjo Kečumo eilė apsiginti. Aukštas ir išvaizdus gydytojas atsistojo. Visų akys susmigo į jį. „Nusikaltėlis" plačiais žingsniais nuėjo j salės priekį ir atsisėdo šalia Steitso. Gudrus jaunasis gydytojas turėjo gerai parengtą kovos planą. Jis pradėjo kalbėti gana ramiai, palankiai nuteikiančiu tonu, panašiai kaip Markas Antonijus kalbėjosi su sąmokslininkais per Cezario laidotuves. „Ponai, - pradėjo jis taikiu balsu, - labai apgailestauju, jog krikščioniškosios apygardos gydytojams sukėliau tiek rūpesčių. Daugelis iš jūsų čia gimėte ir augote. Aš — ne. Aš augau šiauriniame upės (Ohajo) krante ir atvykau čia tik prieš keletą metų. Mane padrąsino keletas jūsų mieste gerbiamų žmonių, o vienas iš jų - profesorius Dietrichas, jūsų nuostabios švietimo sistemos pradininkas -papasakojo man apie jaunuolį Keisą. Aš nusprendžiau jį patyrinėti, ir tai yra viskas, kuo dabar vis dar užsiimu."
Tuo pačiu šilkiniu balsu jis paprašė jų pagalbos, padėsiančios išsiaiškinti, ar Keisas yra sukčius, ar ne. „Turiu pasiūlymą, - kalbėjo jis. — Prašyčiau paskirti šešis gydytojus, kurie parinktų po vieną sunkiausių savo ligonių ir leistų Keisui nustatyti visas šešias diagnozes, o du stenografuotojai viską užrašytų pažodžiui."
Kupinas vilčių jis peržvelgė kambarį. Gydytojai susimąstė. Tada iš kišenės jis išsitraukė du naujitelaičių banknotų pundelius ir pasidėjo prieš save. „Štai tūkstantis puikiausių amerikietiškų dolerių, -pasakė jis. - Kai pacientų diagnozavimas ir tyrimas bus baigti, šiuos pinigus aš atiduosiu bet kuriai jūsų nurodytai katalikiškai labdaros organizacijai, jei diagnozės nebus visiškai teisingos. Be abejo, sumokėsiu už jūsų atliktus tyrimus."
Salėje tvyrojo stulbinanti tyla. Kečumo žvilgsnis keliavo aplink, gardžiuodamasis kiekviena šios dramos akimirka, kiekvienu siaubo blyksniu, kurį sukėlė visiškas jo pasitikėjimas. Peržvelgus visų kaltintojų veidus Kečumo elgesys ūmai pasikeitė: prasiveržė teisėtas sužeisto liūto įniršis. „Štai mano tūkstantis dolerių, — jis pliaukštelėjo į ant stalo gulinčius pinigus. „Dabar arba pradėkite, arba liaukitės malę liežuviais."
Buvo taip tylu, kad Kečumas girdėjo pirmose eilėse sėdinčių daktarų kvėpavimą. Tylą nutraukė vienintelis - be Kečumo - humoro nepraradęs balsas: „Pone pirmininke, siūlau minimą asmenį paguldyti ant stalo".
Kečumas nusijuokė savyje. Keisas būtų buvęs dėkingas už tokį išbandymą. Tiesą sakant, jis galėjo išsiblaškęs atsigulti ant stalo ir nugrimzti į transą.
Tai buvo paskutinis kartas, kai Kečumas iš krikščioniškosios apygardos medikų draugijos gavo kokių nors žinių. Tačiau tai, ko nedrįso padaryti mokslų daktarai, padarė teisininkai. Po minėto susitikimo praėjus mėnesiui Kečumas pristatė Keisą bankete, kuriame dalyvavo Kentukio, Teneso ir Indianos valstijų teisininkai. Kentukio generalinis prokuroras buvo garbės svečias. Tai buvo paprastas Keiso sugebėjimų ir universalių žinių demonstravimas. Keletas teisininkų ant lapelių užrašė asmeninio pobūdžio klausimus, o Keisas atsakė į juos, visus sukrėsdamas savo puikiomis žiniomis apie jų asmeninius reikalus. Sutrikę žvilgsniai bylojo apie jo atsakymų tikslumą.
Žinodamas apie surengtą akciją prieš Kečumą aukščiausiasis valstijos valdininkas taip juo domėjosi, kad beveik užgulė jaunojo gydytojo stalą. Kečumas skvarbiai pažvelgė į generalinį prokurorą ir liko patenkintas tuo, ką matė. „Pone, ką apie visa tai manote?" - linktelėjęs į Keisą paklausė. Dabar šis stovėjo gyvai neigdamas viską, ką pasakęs miego metu.
Generalinis prokuroras keletą minučių spoksojo į jaunąjį gydytoją, po to pakėlė akis į dangų ir pareiškė: „Jūs žinote, kad nuo čia nėra labai toli iki to, kas yra tenai. Keisui kažkaip pavyksta ten pakliūti".
Kečumas vis kartojo sau generalinio prokuroro žodžius. Keisui tikrai pavyko patekti į kitą sferą, apie kurią eilinis mirtingasis daugiausiai galėjo tik spėlioti.
Kadangi apie Keisą sužinojo ir kiti, jis šiek tiek nerimavo dėl savo „keistenybių". Į jį žvelgė nepatikliai ir įtariai, kaip ir į tą, kuris prieš du tūkstančius metų darė daug didesnius stebuklus. Net tada, kai jis nepaprastai tiksliai nustatydavo diagnozę ir paskirdavo gydymą, buvo tokių medikų, kurie tyčia ieškojo priekabių ir šaipėsi, nes tai, ką jis darė, atrodė neįmanoma. Tačiau Kristus yra sakęs, jog tie, kurie bus apdovanoti tikėjimu į Tėvą, galės gydyti taip kaip jis. Keisas šią dovaną tikrai turėjo.
Kečumo tikėjimas irgi patyrė išmėginimą. Tačiau jis buvo visiškai kitokia asmenybė, nei nuolat abejojantis savimi ir savo galiomis užsidaręs Biblijos skaitytojas. Kečumas buvo „aukšto adrenalino" tipas, linkęs bendrauti ir atsikirsti, jei būdavo paliečiamas. Jis tikėjo Keisu.
Prieš metus iki didžiojo Kečumo suklestėjimo Keisas buvo uždaręs fotostudiją Baulingryne ir Alabamoje dirbo fotografu. Kečumas įtikino jį grįžti į Hopkinsvilį. Jis įkurdino Keisą savo kabinete ir rengdavo kasdieninius skaitymo seansus, kuriuose jaunuolis dalyvaudavo kaip aiškiaregis diagnozuotojas. „Įmonę" rėmė viešbučio savininkas Albertas Noe. Tada Keisas pirmą kartą dirbo kaip profesionalus aiškiaregis ir gaudavo atlyginimą.
Naujoji firma klestėjo. Kasdien ateidavo maišai laiškų, kuriuose būdavo prašoma „paskaityti"; taip pat juose būdavo įdėtos įvairios pinigų sumos. Kartu su paštu atvyko ir Kečumo tėvas, kuris Pitsburge prekiavo arkliais. Laikraštyje jis pamatė nuotrauką, kurioje jo sūnus stovėjo greta keistuolio, ir panoro sužinoti, į ką po visų brangių medicinos studijų šis įsivėlęs. Pasitelkęs visą savo temperamentingą prigimtį Kečumas bandė nuraminti tėvą. Jis parodė į vieną iš kasdienių pašto maišų, kurie sverdavo apie keturiasdešimt ar penkiasdešimt svarų. „Aš tau įrodysiu, kad šis vaikinas nėra sukčius, - kalbėjo jis. - Iš maišo dugno išimk bet kurį laišką."
Vyresnysis Kečumas ištraukė laišką su Cincinačio pašto antspaudu ir jį atplėšė. Viduje buvo dvidešimties dolerių banknotas ir laiškelis: „Brangus daktare Kečumai, mes perskaitėme apie jus ir jūsų nuostabųjį draugą iš Hopkinsvilio, Kentukio valstijos. Prašau paimti įdėtus dvidešimt dolerių ir atsiųsti diagnozę". Buvo duoti tik adresas ir pavardė. Nebuvo jokio sveikatos būsenos aprašymo, kadangi laikraščio „The Times" straipsnyje buvo sakoma, jog diagnozavimui ir gydymui Keisui tereikia tik prašymo raštu.
Kečumas atsisuko į tėvą. „Ar šiame laiške yra kas nors, kas leistų tau pasakyti, kas yra Šiam žmogui?"
Tėvas papurtė galvą: „Ne, nieko".
Keisas buvo savo darbo kambaryje, esančiame toje pačioje gatvėje. Jis greitai atsakė į skambutį. Akiniuotas, nevikrus ištįsėlis vyresniajam Kečumui didelio įspūdžio nepaliko, tačiau, antra vertus, jis buvo maloniai nustebintas, kad jaunuolis visiškai nebuvo panašus į keistuolį. Siek tiek būgštaudamas jis žiūrėjo į Keisą, nusiimantį apykaklę bei rankogalius, nusiaunantį batus ir patogiai išsitiesiantį ant kušetės Kečumo kabinete. Gydytojas tepasakė paciento vardą, pavardę bei adresą ir paklausė, kaip būtų galima jam padėti. Užsimerkęs ir lygiai kvėpuodamas, Keisas keletą minučių ramiai gulėjo. Po to pradėjo kalbėti: „O taip, mes matome jį. Vyriškio problema -nesveikos akys. Akių regėjimo ašys yra tuščios. Jis gali matyti tik per akių šonuose esančius mažyčius tarpelius. Regos nervas aktyvus tik akių kraštuose. Centrinė regos nervo dalis yra negyva".
Po to jis greitai papasakojo vyriškio ligos istoriją, pasakė, kad jis buvo kreipęsis j daugybę gydytojų ir gydymo įstaigų, tačiau niekas jam nepadėję.
„Ar paskirsite gydymą?" — paklausė Kečumas.
Kai stenografuotoja palinko ties savo užrašais, miegantis aiškiaregis išsamiai apibūdino gydymo eigą.
„Labai gerai, - žadindamas Keisą iš transo būsenos pasakė Kečumas. - Tu pabusi ir daugiau jo nebematysi."
Kai vyresnysis Kečumas vis dar netikėdamas atsisėdo, sekretorė atspausdino skaitymą ir vieną kopiją išsiuntė pacientui į Cincinatį.
Labai norėdamas parodyti, kad nedaro nieko įtartina, Kečumas pasikvietė vietinį akių specialistą kartu su jais papietauti. Sis buvo ką tik grįžęs iš Europos, kur tobulinosi trejetą metų. „Manau, kad jis yra būtent tas žmogus, kuris gali patikrinti šią ypatingą diagnozę."
Kai pietų stalas buvo nukraustytas, Kečumas atnešė lapą su Keiso diagnoze. Daktaras Edvardsas ją kruopščiai perskaitė. Po to labai įdėmai dar kartą ir padavė Kečumo tėvui: „Dabar, pone Kečumai, atidžiai paklausykite. Jūsų sūnus dirba čia palyginti neseniai. Visi apie jį yra geros nuomonės. Jis gavo puikų medicininį išsilavinimą ir yra gerai susipažinęs su darbu ligoninėje. Taigi kuo greičiau jis užmirš apie šiuos velniškus dalykus, tuo jam bus geriau! Tai didžiausia komedija, apie kokią kada nors esu girdėjęs. Niekaip negaliu suvokti, kad jis tuo tiki".
Kečumas tikrai buvo įtikintas, tačiau ne taip, kaip norėjo sūnus. Jiems grįžus į kabinetą jis piktai užsipuolė: „Taip ir maniau! Netikiu visomis tomis nesąmonėmis".
Kečumas jaunesnysis nusišypsojo gana niūriai. „Palauk ir pamatysi. Mes dar neturime jokių žinių iš paciento."
Po trijų dienų į Kečumo duris kažkas atsargiai pasibeldė. Ten stovėjo žmogus, kurio daktaras niekada nebuvo matęs. Jo galva buvo taip pasukta, lyg jis būtų bandęs pažvelgti pro akių kampus. „Jūs iš Cincinačio, ar ne?" - paklausė Kečumas.
Kečumas atspėjo teisingai. Žmogus buvo per daug sujaudintas, kad galėtų parašyti ar paskambinti. Jis norėjo savo mintimis pasidalyti asmeniškai. Jis išvyko beveik tuoj pat, kai tik gavo laišką. „Tai nuostabiausias dalykas, - kalbėjo jis. - Šitiek laiko aš kentėjau dėl savo nesveikų akių, tačiau niekas iki šiol nebuvo pasakęs teisingos diagnozės."
Jie pasikvietė daktarą Edvardsą, kuris sutiko ištirti atvykėlį. Po dviejų valandų darbas buvo baigtas. Daktaras paskambino ir pasakė, kad šį kartą pietų kviečiąs jis. Kompanija susitiko vėl. Dabar dalyvavo ir pacientas. Atsiprašančiai šypsodamasis Edvardsas kreipėsi į Kečumą: „Noriu atsiimti visus savo anksčiau pasakytus žodžius. Net nenumaniau, kad taip gali būti. Kaip sakėte, centrinė regos nervo dalis yra negyva?"
Kečumas laimėjo vienu smūgiu. „Bet jis gali matyti akių kraštais.
„Žinoma gali. Tačiau ne per centrą. Kiekvienas Keiso pasakytas žodis yra absoliučiai teisingas." Jis ištiesė ranką prakeiktam jankiui, atvykusiam iš kito Ohajo upės kranto. „Jei kas nors iš daktarų prieštaraus tavo bandymui pademonstruoti šio vaikino sugebėjimus, atsiųsk juos pas mane. Aš pasakysiu, ką apie juos galvoju."
Pacientas iš šio susitikimo nedaug laimėjo, nes viskas jau buvo prieš tai atlikta. Tačiau vienas žmogus tikrai sulaukė didelės pagalbos: tai buvo Kečumo tėvas. Į Pitsburgą jis grįžo pagaliau įsitikinęs, kad jo sūnus nėra kvailys.
Dirbant su Kečumu mintis, kad už skaitymus jis gauna pinigus, iš pradžių vargino Keisą. Tačiau, kai jo skaitymai kam nors padėdavo, jis vėl įsitikindavo, kad tai daryti verta. O garsas apie jį sklido vis plačiau. 1911 metų spalį Kečumą įkalbėjo atvažiuoti į Amerikos klinikinių tyrimų asociaciją Bostone. Daktarai apie Keisą norėjo sužinoti daugiau. Kasdien dirbdamas su Keisu Kečumas bandė perprasti šio „darbo" mechanizmą. „Jei visus gamtos reiškinius valdo nustatyti dėsniai, - kalbėjo jis susirinkime, - būtų natūralu padaryti išvadą, kad jie tinka ir aiškiaregio veiklai. Savo tyrimų metu aš atradau tik vieną būtiną sąlygą - tai bet kokios formos paciento ar pacientės prašymas padėti bėdoje. Priešingu atveju rezultatai būna menki. Keletą kartų mano nepaprastasis Keisas norėjo padėti pacientams, kurie nežinojo, kad bus taip tiriami. Tuomet jo kalba būdavo padrika, apibūdinanti pacientą tik iš gerosios pusės. Atrodė, kad jis kalba tik tam, kad kalbėtų."
Tam tikra prasme Kečumas buvo pralenkęs savo laikotarpį, nes ne tik pripažino reiškinį, kurio nesuprato, bet ir suvokė, kad Keisas kažkokiu būdu atstovauja gamtos dėsniui, kuris, kaip elektra ar skraidymas, yra plataus visuotinio modelio dalis ir kurį žmonės galės pritaikyti, kai bus pasirengę. „Po keletą metų atliekamų eksperimentų šioje srityje parapsichologiją galiu palyginti tik su aviacija, kurią dabar ima pastebėti mechanikos ekspertai visame pasaulyje; čia gali būti vienintelis rezultatas — sėkmė. Taip pat yra ir telepatijoje. Aviacijai gamtinės sąlygos visada buvo tokios pat kaip šiandien, tačiau žmonės sakė: „Tai neįmanoma", ir ji, be abejo, nesivystė. Medicinos profesoriai iki šiol laikosi tokio požiūrio. Jie vos galėjo susitaikyti su skirtingoms medicinos mokykloms priklausiusių asmenų mokymu. Kadangi jie nepasitiki vieni kitais, peršasi natūrali išvada, kad jie tikrai nelabai tikės žmogumi, turinčiu telepatinę prigimtį".
Laikui bėgant Kečumo ir jaunojo mistiko santykiai nutrūko. Keisas, galbūt per daug susirūpinęs, kad tampa pinigų „darymo" mašina, laikinai metė skaitymus ir vėl užsiėmė fotografija. Šiuo laikotarpiu jis kentėjo pasikartojančius galvos skausmus kaip ir tada, kai buvo nuvykęs į Čikagą pasirodyti laikraščių korespondentams. Jam reikėjo būti pačiam sau šeimininku, dirbti tik jam priimtinu būdu arba visai nieko nedaryti. Kečumas pagaliau išvyko iš Hopkinsvilio, atnaujino savo žinias Harvardo universitete ir išvyko dirbti į Havajus. Ten jis dirbo iki pat pensijos ir padarė puikią karjerą. Išėjęs pensijon apsigyveno Kalifornijoje.
Nors Keisas siuntė žmones pas osteopatus, masažistus ar fizioterapeutus, tarp medikų jiems neteikė jokios pirmenybės. Jis paprasčiausiai manė, kad gydymo mene šie žmonės taip pat užima tam tikrą vietą. Daugelį kartų jį patį gydė įvairūs gydytojai. Jo mėgstamiausias gydytojas buvo Virdžinijos Byč medicinos daktarų dekanas Robertas Vudhausas, kuris ir šiandien (knyga parašyta 1996 metais), sulaukęs aštuoniasdešimt trejų metų, yra žvalus ir stiprus. Keisą jis prisimena kaip sumanų pacientą, kuris atvirai prisipažino, kad atsibudęs labai mažai arba visai nieko nežino apie mediciną. Jam patiko jų pokalbiai konsultacijų metu ir jis nematė nieko ironiško, kad žmogus, pats turėdamas sveikatos problemų, eidavo miegoti dėl tų, kurie pas jį atvykdavo. „Mūsų profesijoje yra posakis, -šypsodamasis kalbėjo išmintingasis daktaras, - kad žmogus, kuris gydo pats save, yra kvailas gydytojas ir dar kvailesnis pacientas."