Garsus polinezių kultūros mokovas Te Rangis Hiroja savo patrauklioje knygoje „Tekančios saulės jūrininkai" (jos vertimas rusų kalba yra išėjęs du kartus: 1950 ir 1959 metais) polinezius vadina didžiausia visų epochų jūrininkų tauta. Iš tiesų negalima nesižavėti žmonėmis, kurie akmens amžiuje savo menkais laiveliais išraižė beribes didžiausio mūsų planetos vandenyno platybes. Te Rangis Hiroja manė, kad Ramiojo vandenyno salos apgyventos planingomis ir gerai suorganizuotomis mėnesius trukusiomis ekspedicijomis. Plaukiojamieji įgūdžiai padėję polineziams puikiai orientuotis beribėse vandenyno platybėse ir pasiekti užsibrėžtą tikslą — tolimas salas ir salynus.
Bet štai beveik po dvidešimties metų nuo pirmojo Te Rangio Hirojos knygos leidimo (ji išėjo 1938 metais, ir originalo pavadinimas — „Tekančiosios saulės vikingai") pasirodė Naujosios Zelandijos istoriko Endriaus Sarpo monografija „Senovės plaukiotojai Ramiajame vandenyne". Sarpas suabejojo nepaprastu polinezių jūrininkų meistriškumu, kurį taip išgyrė Te Rangis Hiroja (pats buvęs pusiau polinezis). Jeigu tarp Polinezijos salų buvęs senovėje toks geras susisiekimas, tai jose visose turėję būti kultūrinių augalų ir naminių gyvulių, kurie gyvybiškai būtini skurdžios faunos ir floros vandenyno salų gyventojams. Tačiau ne.
Vištos, kiaulės ir šunys — štai būdingas naminių gyvulių „vandenyno trio" (šunis polineziai valgė, kaip ir daugelis Pietryčių Azijos tautų). Ir vis dėlto Markizų salose šunų nebuvo. Naujojoje Zelandijoje ir Kuko salose nebuvo kiaulių, o Velykų saloje vienintelis naminis gyvūnas buvo višta. Saldžiosios bulvės, arba polineziškai kumara, yra svarbiausias saliečių maistas. O vis dėlto kumaros neaugino Šamo jos ir Kuko salų gyventojai. Tokių pavyzdžių galima suminėti aibių aibes.
Dar daugiau skirtumų turi Polinezijos tautų kultūra: raštas buvo tik Velykų saloje, kreivajuostę puošybą vartojo tik Naujosios Zelandijos gyventojai, maoriai ir t. t. Tad polinezių tarpusavio kontaktų bene būta ne. nuolatinių, atsitiktinių?
„Polinezija, — rašė Sarpas, — tai daugybė uždarų pasaulių, neįsismelkiamų pasaulių, kuriuos atrasti buvo galima tik atsitiktinėmis migracijomis. Plaukiojimo efektyvumo ribą lemia nuotolis, kurį buvo galima įveikti: neilga kelione atviroje jūroje, jeigu vėjai ir srovės būdavo palankios kelionei... Tokie atokūs pasaulėliai, kaip Havajai, Markizų salos, Tokelavo. salynas ir kiti, buvo apgyventi tik per pavienius plaukiojimus atsitiktinėmis kanojomis." Žmonės, kurie leisdavosi į vandenyną, mano Sarpas, buvo „aptikėjai": jie neieškojo jokių kraštų pagal iš anksto apgalvotus planus.
Su Sarpo išvadomis nesutiko daugelis polinezių kultūros mokovų ir geografinių atradimų istorikų: Naujosios Zelandijos mokslininko skeptiškumas jiems pasirodė nepamatuotas. Nekalbėsime apie audringą diskusiją dėl Sarpo knygos. Tik pažymėsim, kad žinomas tarybinis okeanografas Zubovas nurodė trečią būdą, kuriuo galėjo būti apgyventa daugelis Polinezijos salų: ne planingomis ekspedicijomis (kaip manė Hiroja) ir ne atsitiktiniais atradimais (kaip spėja Šarpas), o... per virtines salų, kurios dabar tūno Ramiojo vandenyno dugne!
Nikolajus Zubovas gvildeno klausimą, kaip galėjo būti apgyventos Havajų salos, nuo artimiausio gyvenamo — Maršalo — salyno nutolusios per 2500 kilometrų. „Kaipgi buvo įveiktas tas nuotolis? — rašė Zubovas straipsnyje „Kaip apgyventos Havajų ir Velykų salos", paskelbtame 1949 metais. —Ar nebuvo tais laikais, kai kėlėsi havajai nuo Maršalų salų, nors nedidukių salelių, kuriose naujakuriai būtų galėję rasti laikiną prieglobstį ir kurios paskui nugrimzdo į vandenyną?"
Zubovas rėmėsi rastais plokščiaviršūniais kalnais, gajotais, ir darė pamatuotą išvadą (vėliau patvirtintą okeanografų tyrinėjimų), kad tie kalnai— arba bent dalis jų — kadaise yra stūksoję vandenyno paviršiuje. „Žinome, jog visos vulkaninės kilmės salos izostatiškai nekompensuotos,— rašė jis toliau.—Jose reiškiasi teigiamos gravitacijos anomalijos. Taigi, kad rastųsi izostatinė pusiausvyra, jos turi grimzti — vienos greičiau, kitos lėčiau. Geologija žino atvejų, kai gana greitai kildavo ir leisdavosi Žemės pluta... Todėl per palyginti neilgą laiko tarpą plokščiaviršūnės smailės, gajotai, galėjo, ko gero, gana giliai nugrimzti po vandeniu." Savo išvadas Zubovas argumentavo žemėlapiu, sudarytu iš naujausių to meto okeanografijos duomenų. „Ar nekyla, pažvelgus į tą žemėlapį, mintis, kad havajai kėlėsi į savo salas iš tikrųjų prieš šiaurės rytų pasatą iš vienos salos į kitą ir kad tas dabar nugrimzdusias koralų salas primena tik plokščiaviršūnės smailės?" — baigė jis savo samprotavimus.
1949 metais — tada buvo paskelbtas Zubovo straipsnis — gajotai buvo tik pradėti tirti (plokščiaviršūniai povandeniniai kalnai buvo rasti per antrąjį pasaulinį karą Heso; mokslininkai apie tai sužinojo tik 1946 metais). Dabar okeanografų ekspedicijos aprašė ir pažymėjo žemėlapyje aibes gajotų. Daugumas iš jų yra susigrupavę darniose kalnų ir pakilumų sistemose. O didžiausios keteros ir aukštumos rastos Ramiajame vandenyne tarp Havajų ir Mikronezijos salų.
Tūkstančius kilometrų nuo Havajų Mikronezijos link plyti Midpacifiko kalnai, arba Ramiojo vandenyno vidurio kalnagūbris. Ant daugelio povandeninių kalnų viršūnių buvo rasta smulkaus nugludinto gargždo ir koralinių rifų nuolaužų. Gargždą galėjo nugludinti tik mūša. Taigi tų kalnų viršūnės, dabar nugrimzdusios šimtus metrų (net ligi dviejų kilometrų!), buvo išsišovusios iš vandenyno. Tą patį rodo ir koralų nuolaužos. Okeanografai ir jūrų geologai mano esant įrodyta, jog kadaise nuo Mikronezijos ligi Havajų salyno plytėjusi salelių virtinė. Iš jų dabar likusios tik Markaus ir Veiko salos, išsaugotos nenuilstamų kūrėjų koralų triūso.
Kada nugrimzdo povandeninė šalis, kurią visiškai pamatuotai galime vadinti Gajotide, nes apie jos buvimą sužinojome iš gajotų? Suprantama, juo giliau į vandenyną grimzdo kalnai, juo daugiau laiko praėjo nuo jų pasinėrimo. Iš senovės koralų nuolaužų, rastų ant dviejų gajotų, buvo konstatuota, kad salos jie buvo maždaug prieš 100 milijonų metų. Tada, rašo Menardas, „daugelis to ruožo (Midpacifiko kalnų) ugnikalnių, prasiskverbę per keturių kilometrų vandens sluoksnį, iškilo į paviršių kaip didelės salos".
Geologus nustebino toks jų „jaunumas"; bet nors geologui 100 milijonų metų — menkas dydis, istorikui jis neapžvelgiamas: toje epochoje nebuvo ne tik žmogaus, bet ir žmoginių beždžionių. Tačiau tokio amžiaus yra seniausios Gajotidės salos. O kiti sausumos sklypai galėjo nugrimzti po vandeniu kur kas vėliau, gal būt, jau „protingojo žmogaus" epochoje, tada, kai jis pradėjo plaukyti po Didžiojo vandenyno platybes.
Tik nauji Gajotidės rajono tyrimai atsakys į klausimą, kada nugrimzdo paskutinės jos salos ir salelės. Gal būt, kokiam nors laimingajam pasiseks rasti ant gajoto viršūnės ne tik rifų nuolaužų ir nugludinto gargždo, bet ir žmogaus padarytų daiktų. Taigi Zubovo hipotezė būtų tikra — Gajotidės atplaišos nugrimzdo jau žmonijos epochoje ir buvo „švyturiai", tarpiniai punktai daugelio Okeanijos salų nausėdžiams.
Gajotide — jungiamoji grandis tarp Havajų salų, antvandeninės didžiulio Havajų kalnyno dalies, ir Mikronezijos salų, kurios taip pat yra, plačios povandeninės šalies viršūnės (vulkaninės Mikronezijos salos yra paskendusios sausumos lopiniai, o koralų atolai — nugrimzdusių kalnų viršūnių „antkapiai"). Kada užtvino salos ir kalnai? Gal jau tada, kai Mikronezija buvo gyvenama?
Daugelis tyrėjų, nuo Makmilano Brauno, yra linkę manyti, kad Karolinos salų rajone (plačios Karolinos plokštikalnės antvandeniniame ruože) egzistavęs didelis kraštas, kurio gyventojai sukūrę savitą aukštą civilizaciją. Jos liekanos esančios monumentai, rasti ne vienoje Karolinos salyno saloje, savitas Voleajo salelės raštas ir paslaptingo Ponapės Nanmadolo salos trobesio griuvėsiai, kartais vadinami „Ramiojo vandenyno Venecija".
Apie tropinius Ponapės salos statinius kiklotropus jau pasakota šios dalies pradžioje, kai kalbėjome apie Makmilano Brauno Pacifidės hipotezę. Anglų etnografo manymu, jos sostinė ir buvusi „Ramiojo vandenyno Venecija". Taip pat labai įdomus Voleajo salos raštas. „Jos gyventojai, kurių iš viso yra tik 600, dėl dirvos nederlingumo ir niokojamų ciklonų yra priversti nuolat sunkiai kovoti dėl egzistencijos, — rašo Braunas, lankęsis saloje 1913 metų liepos mėnesį.—Dabar kalbamą raštą pažįsta vos penki salos gyventojai, bet kadaise jo būta išplitusio tikriausiai visame salyne. Nebūtų galima patikėti, kad tą raštą būtų išradęs vienas iš penkių žmonių."
O gal salos raštas radosi tada, kai Voleajo gyventojai pažino europiečių raštą? Juk tokių atsitikimų žinoma ir Šiaurės Amerikoje, ir Afrikoje. Kaip mano Braunas, „jeigu tas raštas būtų buvęs išgalvotas europiečiams atėjus, jam tikrų tikriausiai būtų pasinaudota jų raidyno ženklų forma arba perkamų ir parduodamų daiktų ženklais". Tačiau ne. Todėl Braunas daro tokią išvadą: raštą ilgą laiką vartojo didelės ir labai gerai sutvarkytos bendruomenės vadovai, „kitaip tariant, tai buvo gana plačios valstybės valdančiosios klasės turtas, nes jai reikėjo nuolat žymėti įvairius visuomenės gyvenimo reiškinius".
Taigi Voleajo raštas. Brauno akimis, esanti liekana rašto, sukurto ir išplitusio visoje Pacifidės valstybėje, kurios sostinė buvusi Ponapė Nanmadolas. Ar teisus anglų etnografas, parodys ateitis. Amerikos archeologai pradėjo kasinėti Ponapės saloje. Tačiau galimas daiktas, kad ne antžeminė, o povandeninė archeologija padės įminti „Ramiojo vandenyno Venecijos" mįslę. Kadaise Karolinos salynas galėjo būti kur kas tankiau gyvenamas, o jo salų būta kur kas daugiau, negu dabar. „Mat, rašo profesorė Klionova savo „Jūrų geologijoje", mokslas žino atvejų, kai be menkiausio ženklo dingsta koralų salos. Pavyzdžiui, per audrą visiškai išnyko ir seklumomis virto dvi Karolinos grupės salos. Žinoma, kad kartais po vandeniu ant rifų stūkso pusiau sugriuvę namai ir žuvę medžiai, kurie pirmiau augo aukščiau jūros lygio... Beveik kiekviena audra pakeičia koralų salų kontūrus ir skaičių."
Ar tik neišnyko per labai stiprią audrą (o jos Karolinos salų rajone labai dažnos) daugybė koralų salų, kurios ir buvo „Vakarų Pacifidė", arba — šis hipotezinio salyno vardas atrodo tinkamesnis — Mikronezidė? Garsus rusų keliautojas ir antropologas Mikluchas Maklajus užrašė mikronezių padavimą, kad daugelis Vuapo salos gyventojų „persikraustė čia Iš kitos salos, nugrimzdusios į jūrą". Žemėlapiuose į šiaurę nuo Vuapo pažymėta sekluma, kuri „atitinka tą padavime minimą užtvinusią salą".
Ponapėje, kur stūkso Nanmadolo griuvėsiai, dar praeito šimtmečio pabaigoje buvo užrašyta legendų apie pirmuosius salos nausėdžius — žemaūgius žmones čokalajus. Nuo mikronezių jie skyręsi ne tik ūgiu, bet ir žema kakta, plačia nosimi, garbiniuotais trumpais plaukais. Maršalo salose etnografai taip pat yra radę panašių legendų. Kas gi buvo tie paslaptingieji čokalajai? Vietinės tautosakos veikėjai? Bet tautosaka remiasi juk tikrovės faktais, kad ir kokią fantastišką formą jie įgautų. O čokalajų išvaizda atitinka antropologinį negritų tipą, žmogeliukus, gyvenančius Malakos pusiasalyje ir Filipinų salyno Lusono saloje. Plaukioti jūromis negritai visiškai nemoka. Gal tai rodo, kad į Mikroneziją jie atsibastę sausuma — ta sausuma, kuri dabar tūno vandenyno dugne? Teisybė, be tautosakos, neturime jokių kitų duomenų, kad Karolinos ir Maršalo salos būtų buvę kada senų senovėje gyvenamos negritų. Tačiau jų yra Filipinuose — o tas salynas juk taip pat atskirtas nuo žemyno šimtų kilometrų yandens!