Edgaras Keisas daug kartų perspėjo dėl Antrojo pasaulinio karo, išpranašaudamas pradžią ir pabaigą, tačiau, kada bombos ėmė kristi ant Perl Harboro, buvo sukrėstas kaip ir visi. Jis mąstė apie karą ne tik todėl, kad du jo sūnūs buvo pašaukti į tarnybą, ar jauni vyrai kovojo ir krito septyniose jūrose, bet ir todėl, kad jį apėmė deginantis jausmas, jog žmogus taip ir neišmoko gyventi santarvėje su savimi ir Dievu. Praėjus dešimčiai dienų po Amerikos įsitraukimo į karą, jis rašė savo mylimai seseriai: „Tikiuosi, kad neįkyrėsiu tokiu metu išsakydamas savo širdies sopulius, tačiau šis karas atėmė iš manęs viską, ką turėjau geriausia. Aš, žinoma, jaučiau, kad jis artinasi, tačiau vis dar tikėjau, kad to nebus. Bet mums nuolat primenama, kad „su Dievu nejuokaujama. Ką žmogus pasėja, tą ir pjauna .
Su įprastu atvirumu jis pripažino, kad neturėjo nė menkiausio įtarimo dėl šio niekšiško užpuolimo. „Taip, mes turime daug duomenų ir galime suprasti, kas vyksta, bet niekada nebuvo net užsiminta apie tai, kas nutiko užpuolimo dieną." Tuo pačiu metu jis pranešė apie savo susirūpinimą laivyno darbuotojais, kurie buvo išplaukę iš kaimyninės Norfolko laivyno bazės. „Turėjau ir, tikiuosi, tebeturiu keletą gerų draugų Havajuose. Nuo to laiko apie juos nieko negirdėjau, nors ir gavau laiškus, išsiųstus dieną ar dvi prieš bombardavimą. Keli jų tarnauja laivyne, bet ne tuose laivuose, kurie paskelbti nuskendusiais. Atrodo, darbas kariniuose įtvirtinimuose vaikinams buvo naudingas. Jie vadina mane tėčiu kaip mano paties berniukai ir sako, kad visada būtų norėję turėti tokį tėvą. Taigi gali suprasti, kaip dabar esu susirūpinęs."
Keisą supo mylintys žmonės, tačiau jis jautėsi vienišas. Kaip Benjaminas Linkolnas ar kiti Amerikos revoliucionieriai, kuriais labai žavėjosi, širdyje jis puoselėjo visapusiškesnį tikslą nei jų - suprasti jam skirtą Dievo užduotį Žemėje. Viskas, ką jis kalbėjo ar veikė brandžiame amžiuje, buvo skiriama tik tam. Dirbdamas savo darbą jis jautė, kad vykdo šią užduotį. Tik tikėjimas savo veikla padėjo ištverti abejonių ir negarbės metus, sąžinės priekaištus dėl mylimų žmonių skurdo. „Jei nors vieną minutę būčiau pagalvojęs, kad tai neprasminga, viską būčiau tuoj pat metęs."
Vienu nesėkmingiausių savo gyvenimo momentų, po arešto Niujorke už ateities pranašavimą, namo į Virdžiniją Byč Keisas grįžo labai nusivylęs. Jis negalėjo suprasti, kodėl, jei jo darbas yra naudingas, jo šeima kartu su juo turėjo kęsti vieną išbandymą po kito. Paskendęs depresijoje šis karštas Biblijos skaitytojas, atrodo, užmiršo pamokymą apie nesibaigiančias teisuolio Jobo kančias. Taigi jis nutarė „paskaityti" apie save. Žmona Gertrūda paklausė, kodėl jo galia, jei jis tokią turi, neperspėjo apie policijos paspęstus spąstus. Atsakymas buvo labai netikėtas. Jam pabudus žmona ir jo padėjėja Gledis Deivis perdavė tokią žinią: „Tam tikras nelaimių skaičius buvo būtinas tolesniam sielos augimui". Psichiškai labai pavargęs jis tik papurtė galvą ir sunkiai atsiduso: „Atrodo, sugebu padėti visiems, tik ne sau".
Taip buvo su naftos paieškomis, investicijomis ir paprastais nekilnojamojo turto sandėriais, kol Keiso neapėmė jausmas, kad su materija jam nelemta „sukirsti rankomis". Tačiau jis retai nerimaudavo dėl pinigų, požiūris į juos buvo beveik vaikiškas. Kaip ankstesnių laikų mistikas Bronsonas Alkotas, Konkordo transcendentalistas, jis jautė, jog Viešpats aprūpins. Ir neklydo, nors jo vaikų drabužiai dažnai būdavo sulopyti, o jo paties batuose žiojėjo skylės. Vieną atšiaurią žiemą šeima pristigo kuro. Susupti j apsiaustus vaikai sėdėjo prie skurdaus stalo. Staiga jie susižvalgė išgirdę, kaip tėvas tyliai prašė gerojo Viešpaties malkų.
Po dviejų valandų kažkas pasibeldė j duris. Tai buvo kelių meistras iš energijos ir apšvietimo kompanijos. Jo darbuotojai norėjo nupjauti seną apšvietimo stulpą, esantį priešais Keiso namą. Jie turėjo leidimą ir buvo pasiruošę supjaustyti stulpą j malkas ir sukrauti pievelėje. Kitą kartą vietinė bakalėjinių prekių parduotuvė išbraukė Keiso šeimą iš kreditorių sąrašo, kol nebus sumokėta 87 dolerių skola. Susinervinusi ponia Keis irzliai liepė vyrui pagalvoti, iš kur gauti pinigų. „Nesirūpink, motina, pinigų atsiras", — ramiai atsakė šis ir išėjo žvejoti.
Tą rytą paštininkas atnešė laišką. Viduje buvo čekis pinigų sumos, pakankamos padengti skolą. Ponia Keis linksmai pažvelgė į vyrą ir tarė: „Edgarai, nunešk jj į parduotuvę".
„Gerai", - atsakė puikiai nusiteikęs.
Po valandos jis grįžo nešinas nauja meškere ir inventoriaus glėbiu. Ponia Keis nusivylusi pažvelgė į jį: „Edgarai, kaip tu galėjai?.."
„Nesijaudink, - ramiai atsakė. - Pinigų bus."
Kartą, kai Keisas neturėjo pinigų šeimos reikmėms ir negalėjo sumokėti sekretorei, jo paprašė paaiškinti, kodėl jis neprasigyvena. Klausimą pateikė žmona: .Atsižvelgiant į tai, kad Edgaras Keisas visą savo laiką skiria darbui, atskleiskite priežastį, kodėl jis nesugeba gauti pakankamos finansinės paramos sau ir savo šeimos išlaikymui, tai kaip jis galėtų ištaisyti šią padėtį?"
Ponia Keis viltingai žvelgė j pradedančias judėti Edgaro lūpas: „Gyvenk arčiau Jo, kuris duoda visas puikias ir tobulas dovanas; prašyk ir gausi; belsk, ir bus atidaryta. Duok, ir tau bus grąžinta keturgubai. Sunkumų visada buvo ir bus tol, kol Viešpaties priesakai netaps pačiais svarbiausiais".
Pranašo šeima nepasidavė, jis ir toliau pranašavo. Kiekvienu sunkiu momentu durys atsidarydavo ir Viešpats juos aprūpindavo.
Priešingai vyraujančiai nuomonei, Keisas mediumu buvo ne tik miegodamas, bet ir budrus. Aplink žmonių galvas jis matydavo šviesas - auras, iš kurių sužinodavo apie žmonių emocinę būseną ir sveikatą. Kartą į jo kabinetą įžengė moteris, kuri ką tik barėsi su kaimyne. Jis švelniai pažvelgė pakėlęs akis nuo savo Biblijos: „Matau aplink jus raudoną aurą. Ateikite kitą savaitę, kai pyktis bus atlėgęs".
Dėl kitos moters jis buvo labai susirūpinęs, nes ji neturėjo auros. Po dviejų dienų moteris mirė.
Kadangi Keisas buvo labai jautrus viskam, kas jį supo, jam buvo sunku atsipalaiduoti. Reikėjo nuolatinių pastangų norint „izoliuotis". Buvo keletas būdų, padedančių atsiriboti. Jis mėgdavo žaisti kortomis, tačiau kartą, net nepažvelgęs į kortų kaladę, teisingai perskaitė visas penkiasdešimt dvi kortas iš eilės, norėdamas parodyti, kad bridžo partija bus nuobodi. Be Biblijos, vieninteliai atsipalaidavimo būdai buvo žvejyba ir sodininkavimas. Jis labai mėgdavo valandų valandas sėdėti ant prieplaukos už namo ir žvejoti skaidriame ežere. Jam žvejojant vaikai prieidavo pasikalbėti, ir jis pasakodavo istorijas, kurias prisiminė iš savo kupinos fantazijų vaikystės. Jis žvejodavo ir lietui lyjant, ir vėjui pučiant ar sningant, nes čia rasdavo sau prieglobstį.
Niūriausiomis gyvenimo dienomis jis dirbdavo sode ir guosdamasis kalbėdavo su augalais. Jis galėdavo išauginti gėles ten, kur jos niekada neaugo, švelniai glostydavo jas, tarsi jos būtų žmonės. Jis pagarbiai žvelgė į gyvenimą ir buvo entuziastingai atviras viskam, kas vyko aplink. Vieną ypač linksmą pavasario rytą jis tarė: „Puiki diena - šiandien girdžiu naujas paukščių giesmeles. Atrodo, neįprastai padaugėjo paukščių, o gal aš tik dabar juos pastebėjau? Girdžiu ankstyvą zylės, juodojo strazdo, vieversio, liepsnelės giesmelę, o negirdėtieji čiulba lyg kanarėlės, bet yra raudonai rudi, o patelės geltonai juodos, mieli paukšteliai, vadinami audėjais, jau daugelį metų jų nemačiau. Štai baltasis strazdelis! Kad tik nepamirščiau, jis toks žavingas".
Keisas turėjo vaikiško nuoširdumo, kuris tarsi neigėjo mistiškumą. Dėl šio bruožo jaunystėje jo neaptarnaudavo padavėjai, o biliardo salių prižiūrėtojai nenuomodavo stalų.
Kartą, ieškodamas darbo, jis įėjo į batų parduotuvę ir ėmė aptarnauti pirkėją. Išsiblaškęs valdytojas, pamatęs jį dirbantį, pasiuntė jaunąjį nepažįstamąjį į banką parnešti smulkių. Taip Keisas dirbo visą dieną. Vakare nustebęs valdytojas paklausė, kaip viskas nutiko. „Kažkas manęs kažko paprašė, ir aš jiems padaviau", - tiesiog atsakė Keisas. Ten jis dirbo aštuoniolika mėnesių.
Rašytojai, kurių jis niekada nematė, vadino jį nemokša, tačiau tai buvo akivaizdžiai neteisinga. Nors tebuvo baigęs šešias klases, bėgant metams daug išmoko iš jį supančio pasaulio. Savo problemas su juo aptardavo politikai, finansininkai, profesoriai ir mokslininkai. Jis lankydavosi jų namuose, bendraudavo su įžymybėmis, o šie ateidavo pas jį, vedini reikalo ir smalsumo. Keisas skaitydavo laikraščius, tačiau retai atversdavo knygą, išskyrus Bibliją, kurią skaitydavo ištisus metus ir visada joje rasdavo naują įkvėpimo šaltinį. Kaip ir Linkolnui, ji turėjo įtakos tiksliam ir griežtam jo rašymo stiliui, kai tuo tarpu transo metu jo kalba visada būdavo įmantri ir sudėtinga. Mokykloje jam nesisekė. Būdamas penkiolikos jis metė mokslus, nes negalėjo pradedančių rodyti pasąmonės vystymosi požymius minčių įsprausti į gana primityvų mokymo procesą, aiškiai absurdišką jo ryšio su Visuotiniu Protu akivaizdoje. Vėliau jis rūpestingai peržiūrėjo savo skaitymus, vertindamas juos kaip objektyvią informaciją, ir daug ką iš jų sužinojo sveikatos, homoseksualumo, astrologijos ir politikos srityse.
Keiso universalus tikėjimas pripažino visas religijas. Jis gerai jautėsi bendraudamas su katalikais, protestantais, žydais, indais ar budistais. Visų interesai jam buvo vienodai svarbūs. Gatvėje sutikęs žymųjį katalikų Jūros bažnyčios pastorių tėvą Brenaną, jis dažnai sustodavo pakalbėti sielos tyrimų temomis. Gerasis tėvas niekada nedrįso peržengti Keiso namų slenksčio, tačiau savo pagarbą išreikšdavo kitais būdais. Vieną dieną, kai Keisas buvo išvykęs iš miesto, per Virdžiniją Byč praūžė uraganas, užtvindydamas gatves ir namus. Kitą dieną grįžęs namo Keisas nusileido patikrinti rūsio. Ten jis rado katalikų kunigą drauge su klebonijos tarnautoju, stovinčius iki kelių vandenyje. Jie sėmė iš rūsio vandenį ir taip stengėsi, lyg nuo to priklausytų jų sielų likimas.
Daugeliui išsilavinusių ir visuomenei žinomų žmonių jis buvo autoritetas. Vieni pagarbiai vadindavo jį Teisėju, kiti - Kapitonu. Daug žmonių kreipdavosi į jį „Daktare". Jo pirmasis biografas Sugrue jį vadino paprasčiausiai Viršininku.
Kaip ir mistikas Linkolnas, Keisas lengvai susidraugaudavo ir taip pat sklandžiai regzdavo įvairias istorijas. Tačiau kaip ir Linkolnas turėjo minčių, kuriomis negalėjo su niekuo dalytis, nes buvo ypač jautrus. Visi tapdavo pašaliniais, kai jį užplūsdavo baisios vizijos, o tai pasitaikydavo gana dažnai. Pavyzdžiui, vieną skaisčią, saulėtą 1936-ųjų birželio dieną jis dirbo sode. Staiga išgirdo triukšmą, panašų į bičių spiečiaus dūzgimą. Labai nustebęs jis pakėlė galvą ir danguje pamatė kovos vežimą, traukiamą keturių baltų arklių. Jis bandė save įtikinti, jog tai tik vaizduotės žaismas, tačiau išgirdo balsą: „Atsisuk". Atsigręžęs pamatė vyrą su šalmu, kelių apsaugomis, apsiaustu ir skydu, tačiau be jokio ginklo. Jo veidas švietė, o šarvuoti blizgėjo lyg poliruotas sidabras. Pakėlęs ranką jis atidavė pagarbą ir tarė: „Vežimas - Viešpaties, o raiteliai - tavo". Tada žmogus dingo.
Išgąsdintas šio košmariško reginio Keisas metė kauptuką ir nubėgo namo. Jis pralėkė pro savo sūnų Hiujį Lyną ir užsirakino kabinete. Kai po keleto valandų pagaliau pasirodė, paaiškino, jog matė Antrojo pasaulinio karo artėjimą, kuriame žus milijonai. Jo sąmonei tai buvo didelis sukrėtimas.
Su kai kuriais žmonėmis Keisas susidraugaudavo iš karto, nes būdavo įsitikinęs, kad juos pažinojęs anksčiau. Tikėdamas reinkarnacija ir karminės praeities įtaka jai, jis tapo tolerantiškesnis kitiems, nesididžiuodavo. Tačiau jo pagarba savo paties misijai vis augo ir ne be priežasties. Kartą jį nustebino ministras, atėjęs paklausinėti jo galių. Šiam nepastebėtam įėjus į kabinetą, Keisas tyliai kalbėjo: „Dėkui, dėkui tau, Viešpatie, už dar vieną gyvybę". Tik prieš kelias minutes buvo paskambinusi viena laiminga motina, norėdama padėkoti už jos kūdikio išgelbėjimą.
Jis stengėsi rasti laiko kiekvienam, kas turėjo rūpesčių. Nors skaitymų apie save metu jis buvo perspėtas, jog gali skaityti ne daugiau kaip du kartus per dieną, nes priešingu atveju rizikuoja prarasti ryšį, Antrojo pasaulinio karo metais Keisas skaitydavo po septynis ar aštuonis kartus per dieną. To reikalaudavo ne tik ligoniai, bet ir tėvai, taip pat kaip ir jis pats, susirūpinę dėl išėjusių į karą sūnų. Kad ir kaip jis save skubino, laiškų krūva vis didėjo. Iš susidariusios padėties gelbėdavo aiškiaregystė. Kartą, kai pagalbininkai bejėgiškai žvelgė į didžiulę laiškų šūsnį, nežinodami nuo ko pradėti, Keisas tarė: „Paimkite telegramą. Dabar ten pagalbos reikia labiausiai". Krepšio apačioje, beveik pačiame dugne, gulėjo telegrama, kurioje buvo prašoma „paskaityti".
Keisas turėjo visus žmogiškus instinktus. Jis mėgo gražių moterų ir sumanių vyrų draugiją. Retkarčiais išgerdavo ir pats gamino vyną, kurį saikingai vartodavo valgio metu. Ironiška, tačiau jis buvo „užkietėjęs" rūkorius. Kai stebėdamiesi gerbėjai paklausdavo apie tai, jis geraširdiškai nusijuokdavo ir parodydavo į dangų: „Ten, kur aš lankausi, cigarečių nėra".
Jis retai baimindavosi dėl savo sveikatos. Kartą, pietų metu, vienas interesantas baimingai stebėjo, kaip Keisas, akivaizdžiai mėgaudamasis, kerta kiaulieną, nors pats savo pacientams tą drausdavo. Jis neištvėrė: „Bet, pone Keisai, kiauliena jums kenksminga".
Mistikas nusišypsojo: „Jei man kenktų šio mažyčio mėsos gabalėlio vibracija, tikrai nebegalėčiau siekti nieko daugiau". Jis buvo kaip gydytojas, kuris rašo receptus visiems, tik ne sau.
Keiso temperamentas buvo nepastovus. Jis lengvai sutrikdavo ar įsižeisdavo, tačiau netrukus vėl atgaudavo pusiausvyrą. Nors jis visiškai pasitikėdavo visur jį lydinčia Gledis Deivis, tačiau kartais įširsdavo matydamas, kad ji per daug asmeniškai interpretuoja skaitymą. Pykčio pagautas Keisas kokį tuziną kartų buvo ją atleidęs, tačiau po valandos ar dviejų vėl ją susirasdavo ir šypsodamasis draugiškai plekšnodavo per nugarą. Jie vėl būdavo bendradarbiai - iki kito karto.
Gertrūda buvo partneris, kuris neleido išklysti iš kelio dvejonių momentais, o Gledis Deivis padėjo „nuleisti garą" po mažų, per dieną susikaupusių nesėkmių. Kaip vyriškis neturi paslapčių nuo savo tarno, taip Keisas nieko neslėpė nuo savo sekretorės. Ji pradėjo jam dirbti nuo aštuoniolikos metų, gyveno jo namuose ir nuo 1923 metų iki pat Keiso mirties 1945 metų sausio mėnesį dalyvavo beveik visuose skaitymuose. Nepaisant artimo bendravimo ir kasdienybės, jis visada jai buvo didvyris. Darbas, kaip jie vadino savo veiklą, užėmė pagrindinę vietą jos gyvenime. Gledis ištekėjo tik po jo mirties, nes žinojo, kad negalėtų tarnauti dviem šeimininkams. Ji niekada negalvojo, jog aukojasi. Motinystės instinktą realizavo Keiso šeimoje arba prižiūrėdama savo giminaičius. Keisas leido jos mažam sūnėnui gyventi savo namuose ir elgėsi su juo tarsi su šeimos nariu. Jis nenuleisdavo nuo vaiko akių net tuomet, kai jos būdavo užmerktos. Vieną kartą, skaitymo seanso metu, Gledis, žvilgtelėjusi pro kabineto langą, pamatė berniuką, besisupantį ant ežero kranto briaunos, grėsmingai pakibusios virš vandens. Ji žinojo, jog vaikas nemoka plaukti, tačiau niekaip negalėjo prisiversti palikti nebaigto seanso. Keisas gulėjo ant kušetės transo būsenoje ir kalbėjo. Staiga jis nutilo ir nė nemirktelėjęs griežtai pasakė: „Eik ir paimk vaiką". Gledis, metusi stenografavimo aplanką, akimirksniu išlėkė laukan ir nubėgo prie vandens. Jai grįžus skaitymas tęsėsi, lyg nebūtų buvę jokios pertraukos.
Keisas elgėsi tarsi senas šeimos gydytojas, slaugantis nekantrų pacientą. „Su juo bendraudamas pasijusdavai taip, lyg būtum pats svarbiausias žmogus pasaulyje. Jis visą dėmesį skirdavo tau, nesvarbu, kad ir ką prieš tai būtų veikęs", - pasakojo Gledis Deivis.
Jau pačioje pažinties pradžioje Gledis susidūrė su nuostabiu Keiso talentu. Šis atradimas ją labai sukrėtė: jos požiūris į darbą visiškai pasikeitė. Prieš tai tas užsiėmimas tebuvo malonus atsitiktinis darbas pas neįprastai gerą žmogų, kuriam vėliau ji paskyrė didelę savo gyvenimo dalį. Gledis pas Keisą jau buvo dirbusi du mėnesius, kai ją ėmė kamuoti pasikartojantys buki galvos skausmai ir akių nuovargis. Darbui iš arti ji pradėjo naudoti akinius, tačiau nuovargio jie nepašalindavo. Netekusi vilties vieną dieną ji paprašė „paskaityti". Seanso metu paaiškėjo, kad galvos skausmus ir akių nuovargį sukelia sutrikusi kraujotaka, atsiradusi dėl neteisingos kūno laikysenos. Buvo rekomenduoti paprasti pratimai kaklui: lenkti galvą į priekį ir atgal, į šonus po tris ar keturis kartus, po to kelis kartus sukti galvą abiem kryptimis. Tai buvo įprastas jogos pratimas, nors Keisas to ir nežinojo. Dar jis patarė tris kartus per savaitę pabūti po violetinės spalvos lempos spinduliais ir liepė išmesti akinius. Efektas buvo neįtikėtinai greitas. „Tik po trisdešimties metų man vėl prireikė akinių, kai negalėjau telefonų knygoje rasti reikiamo numerio. Tačiau manęs daugiau niekada nebekamavo akių nuovargis ar galvos skausmai", - pasakojo Gledis.
Miego metu Keisas visada sapnuodavo ir manė, kad žmonės, nagrinėdami savo sapnus, galėtų daug sužinoti apie save ir juos supantį pasaulį. Jei jis nesuprasdavo sapno, atsiguldavo ir transo būsenoje jį interpretuodavo. Viename sapne jis matė save lipantį į dangų pasimelsti dieviškoje koplyčioje. Dangiškasis koplyčios sargas parodė jam didelį kambarį, prigrūstą gražiai supakuotų ir įvairiems žmonėms adresuotų ryšulių. Jie nebuvo išsiųsti, ir sargas liūdnai paaiškino kodėl. „Tai dovanos, kurių žmonės prašė savo maldose, tačiau jie prarado tikėjimą prieš pat dovanų išsiuntimo dieną." Jose buvo paslėpti talentai ir gabumai, taip retai savininkų tinkamai panaudojami. Ar tai buvo užuomina Keisui savo darbe žengti pirmyn? Jis būtent taip ir nusprendė.
Keiso gyvenime buvo laikotarpis, kai atrodė, kad viskas nesiseka. Mortono Bliumentalio, biržos maklerio iš Niujorko, kuriam kažkada padėjo sudaryti gerą sandėrį, dėka jis pagaliau galėjo įgyvendinti dvi savo gyvenimo svajones - Virdžinijos Byč mieste įsteigti Keiso ligoninę ir Atlantidos universitetą. Salia teikiamo bendrojo universitetinio išsilavinimo ir humanitarinių mokslų bakalauro laipsnio vienas kolega turėjo užsiimti parapsichologijos ir okultinių mokslų tyrimais. Ligoninėje, vadovaujamoje tolimo giminaičio, medicinos mokslų daktaro Tomo B. Hauso, turėjo būti gydomi ligoniai, gavę rekomendacijas skaitymo seansų metu. Tačiau 1929 metų biržos žlugimas, apie kurį Keisas buvo perspėjęs, sužlugdė Bliumentalį, nedovanotinai ignoravusį Keiso patarimą. Netekusi Bliumentalio paramos, ligoninė vėliau buvo uždaryta, o tyrėjas taip ir nepradėjo dirbti. 1931 metų vasario 28 dieną iš ligoninės išėjo paskutiniai pacientai, ir nuliūdęs Keisas grąžino raktus šerifui. Netrukus po to jis neteko namo, bet didžiausias smūgis dar laukė ateityje. Praėjus keletui mėnesių Keisas, norėdamas atkurti ligoninę, ieškojo pagalbos Niujorke. Jį pakvietusiems žmonėms jis atliko keletą skaitymo seansų. Tarp jų ir poniai Bertai Gorman.
Kai jis grįžo iš transo būsenos, į jį niūriai žvelgė Berta Gorman. Ponia Keis ir Gledis tyliai kūkčiojo. Keisas staiga atsisėdo: „Ponia Gorman, ar pasakiau ką nors negero?" - paklausė jis.
Ji išsitraukė policininko ženklelį su numeriu: „Aš Konvel, Berta Konvel. Policija. Jūs visi areštuojami".
Vietiniams laikraštukams tai buvo atmintina diena. Juose mirgėjo pajuokiančios užuominos apie penkiasdešimt ketverių metų Keisą ir dvidešimt šešerių blondinę sekretorę. Vienas laikraštis išspausdino Keiso ir „blondinės sekretorės" nuotrauką, iš jų asmeninės fotografijos meniškai pašalinęs ponios Keis panašumą. Kai kurie reportažai buvo tokie pat klaidinantys kaip ir nuotrauka. Atsirado reporteris, kuris tvirtino, kad už skaitymo seansą Keisas reikalaudavo septyniasdešimt dolerių. Mistikas buvo išteisintas, tačiau Artūras Brisbanas, tų dienų žinomiausias feljetonistas, vis tiek jį puolė: „Jo žodžiai ir vardas turi magijos. Po arešto už ateities pranašavimą Edgarui Keisui, jo žmonai Gertrūdai ir sekretorei buvo pasakyta: „Jums draudžiama pranašauti ateitį, nes jūs nemokate". Reikalai atrodė prasti, tačiau Edgaras Keisas, turintis gerą iškalbą, pasakė teismui: „Aš nesu ateities pranašautojas; aš esu aiškiaregis diagnozuotojas". Jis, jo žmona ir jų sekretorė nedelsiant buvo išlaisvinti ir galėjo užsiimti dvasine diagnostika, kiek tik širdis geidžia. Kai viena moteris paklausė, „ar dabar tinkamas laikas investicijai", jai buvo pateiktas aiškiaregiškas atsakymas. Teismas negalėjo prieštarauti".
Tačiau viskas vyko kitaip. Teisėjas apie Keisą ir jo darbą buvo girdėjęs iš savo draugų. Teisme pasiturintys miestelėnai liudijo, kaip Keisas jiems yra pasitarnavęs. Ir nė vieno ateities pranašavimo atvejo. Teisėjas įdėmiai išklausė paprasto žmogaus - Keiso - detalų pasakojimą apie savo darbą, kuris nuoširdžiai prisipažino nelabai suprantąs, kaip viskas vyksta ir kiek gero yra padaręs. Teisėjas pacitavo Šekspyrą: „Horacijau, Žemėje ir danguje yra daug dalykų, kokių tu net nesapnavai". Kaltinimai buvo panaikinti, byla nutraukta. Tačiau įvykiai paliko savo randus, sukeldami Keisui abejonę, ar tik nebuvo nubaustas už seansus, atliktus siekiant materialinės naudos. Jis nusprendė, kad biržos prognozės tikrai turėjo tokį motyvą, nes sėkmės atveju reiškė, jog jis turės savo universitetą ir ligoninę. Dabar neturėjo nė vieno. Jo vardas buvo sutryptas į purvą, jis jautėsi pavargęs ir prislėgtas. Galbūt jis ėjo neteisingu keliu? O gal jis turėtų grįžti prie normalaus darbo kaip ir visi?
Kelis kartus jau prieš tai, suabejojęs savo sugebėjimų prasmingumu, buvo metęs skaitymo seansus ir užsiėmęs fotografija. Tačiau Gertrūda juo pasitikėjo ir ragino grįžti prie darbo, kuriam, jos manymu, jis buvo skirtas. Ji ramino sakydama, kad „skaitymai" išgelbėjo ją ir jų sūnų Hiujį Lyną. Praeityje ji kentėjo nuo plaučių hemoragijos, ir gydytojai pasakė, jog dar vieno priepuolio ji galinti nebeištverti. Vienas gydytojas patarė jam atlikti skaitymo seansą. Tai buvo pirmas kartas, kai jis skaitė savo šeimos nariui. Transo būsenoje jis paskyrė preparatą, stabdantį kraujavimą. Specialistui, dalyvavusiam seanse, tai padarė didelį įspūdį, tačiau jis liko pesimistiškai nusiteikęs. „Tai nuostabiausia paskaita, kokią tik esu girdėjęs apie tuberkuliozę, tačiau nesuprantu, kaip ji galėtų padėti jūsų žmonai." Vaistininkai abejojo, ar bus paruoštas reikiamas preparatas. Tačiau jis pavyko, ir Gertrūda labai greitai pasitaisė. Kraujavimai nesikartojo. Panašiai buvo ir su jų sūnumi Hiuju Lynu. Būdamas mažas jis žaidė su tėvo fotoblykste, kai staiga į akis plykstelėjo milteliai. Gydytojai būgštavo dėl jo regėjimo ir siūlė operaciją. Berniukas, dalyvavęs konsultacijoje, pasirėmė ant alkūnės ir sušuko: „Neišimkite man akių, daktare. Mano tėtis, kai užmiega, yra geriausias gydytojas pasaulyje. Jis pasakys jums, ką daryti".
Specialistai purtė galvas. „Viena akis taip sužalota, kad ją reikia kuo skubiau šalinti, norint išgelbėti jo gyvybę."
Keisas niūriai tarė: „Jūs nieko nedarysite, kol aš „nepaskaitysiu".
Kai Keisas miegodamas kalbėjo, Gertrūda jį stebėjo. „Penkiolika dienų berniuką laikykite visiškai užtamsintame kambaryje. Ant akių dėkite tvarsčius, sumirkytus stipriame tanino rūgšties tirpale, ir dažnai juos keiskite. Taip bus išsaugotas ir grąžintas regėjimas."
Nors gydytojai manė, kad viena akis prarado regėjimą, o kitą reikia šalinti, jie protestavo ir teigė, kad šis tirpalas nepataisomai sužalos plonytį akies audinį.
„Kurios akies?" - paklausė Keisas. „Tos, kuriai nebėra vilties, ar tos, kurią norite išimti?"
Kambaryje tvyrojo nejauki tyla. Po to vienas gydytojų pradėjo ruošti nurodytąjį tirpalą. Po dvylikos dienų buvo nuimti paskutiniai tvarsčiai. Berniuko akys atrodė švarios ir skaisčios. „Aš matau!" -paskelbė jis džiaugsmingai.
Dabar, žvelgdamas į žmoną ir sūnų, Keisas suprato, kad jo talentas tikrai ypatingas. Šie brangiausi pasaulyje žmonės buvo jo dramatiško darbo liudytojai. Jis suvokė, jog turi tai tęsti tol, kol užmigs amžinuoju miegu.
Keiso biografijoje buvo šis tas, kas galėjo pateisinti jo keistą talentą. Atrodė, lyg jis būtų išplėštas iš nežinomybės tam, kad pademonstruotų neribotas žmogaus ir Kūrėjo galimybes. Keisai buvo sena konservatyvi Kentukio šeima. Edgaras gimė 1877 metų kovo 18 dieną ūkyje netoli Hopkinsvilio, esančio krikščioniškoje apygardoje. Jo tėvas Leslis, taikos teisėjas, vietinių gyventojų buvo tituluojamas skvairu. Senelis, ūkininkas, galėjo turėti parapsichologinių sugebėjimų. Jis garsėjo kaip mokantis su dviem lazdyno šakelėmis surasti požemio vandenį. Nepaisant įprastos kilmės, Edgaras akivaizdžiai skyrėsi nuo kitų berniukų. Žaidimai jam nerūpėjo: jis domėjosi Biblija, mėgo eiti į krikščionių bažnyčią. Kai Edgarui buvo maždaug septyneri ar aštuoneri, jis papasakojo apie patirtą aiškiaregystę, kuri pagaliau nurodė jo gyvenimo kryptį. Būdamas vienas lauke, nuošaliame jaukiame kampelyje, Biblijoje jis skaitė apie Manojo viziją, nes labai mėgo Samsono pasakojimą. Staiga pasigirdo ūžimas ir skaisti šviesa nutvieskė jo buveinę, kur paprastai slėpdavosi, norėdamas paskaityti nuostabiuosius pasakojimus. Pakėlęs akis berniukas pamatė figūrą, apgaubtą balta, ryškia kaip vidurdienio saulė, šviesa ir išgirdo balsą: „Tavo maldos buvo išgirstos. Ko norėtum manęs paprašyti?" Vaikas nenustebo. Jau tada jam atrodė natūralu matyti vizijas. „Kad galėčiau padėti kitiems, ypač sergantiems vaikams. Ir kad galėčiau mylėti draugus. Tik tiek..."
Atrodė, lyg kažkas būtų kalbėjęsi tarpusavyje.
Figūra tyliai dingo.
Edgaras nebuvo stropus mokinys. Kitą dieną, užsigalvojęs apie viziją, jis blogai dirbo klasėje, todėl buvo paliktas po pamokų. Už bausmę jis turėjo penkis šimtus kartų ant lentos užrašyti žodį „trobelė", nes jame padarė rašybos klaidų.
Tą vakarą, net labiau nei visada, jis negalėjo susikaupti prie namų darbų. Tarp jo ir knygos buvo nematomas barjeras. Tačiau tėvas liepė nesitraukti tol, kol nebus paruoštos pamokos. Atėjo vienuolikta valanda. Jam įprastas gulimosi miegoti laikas seniai buvo praėjęs, ir jis snūduriavo nulenkęs galvą. Staiga kaip per sapną jis išgirdo balsą, girdėtą praeitą popietę. Jis kartojo: „Miegok, mes galime tau padėti".
Jis miegojo keletą minučių. Kai pabudo, kad ir kaip absurdiška pasirodytų, mokėjo paeiliui visus žodžius iš knygos, ant kurios miegojo. Tai buvo paties Keiso pasakojimas apie tai, kaip jis susitiko su Visuotine Sąmone.
Stebinančios veiklos stebinanti pradžia tęsėsi. Netrukus po to jis netyčia buvo sužeistas beisbolo kamuoliu. Tėvams liepė paruošti specialų karštą kompresą ir uždėti toje vietoje, kur buvo smegenų kamienas. Jau kitą rytą Edgaras jautėsi gerai. Tai buvo jo pirmasis sveikatos „skaitymas". Bėgant laikui jis spontaniškai ėmė „skaityti" savo draugams. Visi patarimai būdavo veiksmingi. Tačiau tuo metu jis nelabai suprato, kokią dovaną turi ir ką su ja veikti. Metęs mokyklą, jis dirbo ūkyje, po to batų parduotuvėje, vėliau - knygyne. Jis pamilo gyvenančią kaimynystėje Gertrūdą Evans, kuri mokėjo jį nuraminti, rėmė jo Biblijos studijas ir mokymąsi sekmadieninėje mokykloje. Edgaras norėjo būti dvasininku, bet neturėjo nei pinigų, nei polinkio aukštesniam išsilavinimui. Kai apie savo siekį jis pasipasakojo keliaujančiam evangelikui Dvaitui Mūdžiui, šis atsakė: „Dievui gali tarnauti visur ir visada". Keisas visuomet prisiminė šį Mūdžio patarimą.
Gertrūda, kaip ir Edgaro motina, kuri visada jautė švelnią pagarbą savo neeiliniam sūnui, manė, kad jo besiskleidžiančios galios turėtų būti skirtos kitų pagalbai. Dar prieš vedybas ji įsitikino, kad visada kas nors įvykdavo negera, kai jis, užuot naudojęs savo talentą, pradėdavo sukti galvą, kaip uždirbti pinigų. Jį ištikdavo regėjimą silpninantys galvos skausmai, sutrikdavo virškinimas arba pradingdavo balsas. Kadangi kalbėti galėjo tik pašnibždomis, turėjo mesti pardavėjo darbą. Tuomet įsidarbino fotostudijoje, kurios tamsioje laboratorijoje buvo nesvarbu, ar jis gali kalbėti, ar ne. Profesionalūs hipnozės specialistai ir gydytojai balso netekimą bandė gydyti hipnoze. Tačiau nė vienas nepadėjo, kol neatvyko Alas Leinas, kuris kažkada norėjo būti gydytoju, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių neakivaizdžiai baigė osteopatijos ir hipnozės kursą. Leinas pakeitė tradicinį hipnozės metodą. Kaip ir kiti, jis užmigdė Keisą, tačiau leido jam pačiam sau duoti patarimą, užuot tiesiogiai jį veikęs kaip hipnotizuotojas. „Tavo pasąmonė žvelgia į tavo kūną, - kalbėjo jis. -Ji tiria tavo gerklę ir pasakys mums, kas jai yra nutikę ir kaip gydyti." Tuomet Keisas liepė sau kalbėti normaliai ir jo balsas suskambo aiškiai ir švariai. „Taip, mes matome kūną. Bėda ta, kad dėl nervinės įtampos iš dalies paralyžiuotos balso stygos. Norint jas atgaivinti, būtina kūnui nurodyti, kad trumpam padidintų kraujo apytaką paveiktoje vietoje."
Leinas pasilenkė į priekį: „Pasakyk apytakai, kad padidėtų pažeistoje vietoje ir pašalintų negalavimą".
Kai jaunojo Keiso tėvai nepatikliai žvelgė į sūnaus gerklę, ji pradėjo smarkiai rausti. Tarsi atsakydamas į Keiso hipnotizuojantį paliepimą, kraujas pradėjo tekėti j ligos pakenktą vietą. Tai buvo tikrai nuostabus savihipnozės atvejis.
Seansą toliau tęsė Keisas. Tuo pačiu aiškiu balsu jis sakė Leinui, ką daryti toliau: „Dabar pasakyk, kad apytaka vėl taptų normali, o kūnas pabustų". Viskas buvo atlikta. Netrukus Keisas sėdėjo ir trynėsi akis. Jis pradėjo klausinėti, kas atsitiko, ir tada suprato, kad kalba normaliai. Jo džiaugsmui nebuvo ribų. Leinas taip pat džiūgavo. Jis pasisuko į besišypsantį Keisą ir pasakė: „Būdamas transo būsenoje tu kalbėjai lyg terapeutas, žvelgiantis į paciento gerklę. Galbūt tu galėtum tą patį padaryti su kieno nors kito kūnu, kaip darydavai su užverstomis knygomis, apie kurias man pasakojo tavo tėvas".
Keisas smalsiai pažvelgė į Leiną. Ar šis kalba apie tai, ką jam parodė baltoji vizija? Tačiau jis nieko neišmanė nei apie mediciną, nei apie hipnozę. Paskutiniais duomenimis, jis tebuvo pašalintas iš šeštos klasės.
„Koks būtų viso to tikslas, net jei ir galėčiau pasakyti, kas yra kieno nors kūne?" - paklausė Keisas. „Galbūt tu galėtum nustatyti susirgimus, pažeidimus ar infekcijos židinius, kurių įprasti medicininiai tyrimai negali rasti", - atsakė Leinas. Jo žvilgsnis apsiniaukė. „Aš jau daug metų sergu, tačiau gydytojai vis dar nesupranta, kas man yra. Galbūt tu galėtum padėti tokiems žmonėms kaip aš."
Jis paėmė jaunuolį už rankos. „Edgarai, gal tau ir nepavyks. Tačiau jei pavyktų, kokia tai būtų nuostabi galimybė gydyti sergančiuosius."
Keisas apsisprendė nedvejodamas: „Gerai, sutinku".
Kitą dieną prasidėjo didysis eksperimentas. Užmigdęs Keisą, Leinas pradėjo kalbėti: „Siame kambaryje yra Alo Leino kūnas. Tu atidžiai jį apžiūrėsi, ištirsi būklę, ypač ligos pakenktas vietas. Tu paaiškinsi susirgimo pobūdį ir patarsi priemones, kuriomis reikia gydyti".
Atrodė, kad miegodamas Keisas mąsto. Staiga pasigirdo jo balsas: „Taip, mes matome kūną. Mes jį atidžiai apžiūrėjome. Štai ką mes nustatėme..."
Leino pieštukas tarsi skrido balto popieriaus lapais.
Pagaliau Keisas atsimerkė: „Ar ką nors pasakiau?" - paklausė.
Leinas nusijuokė: „Ar ką nors pasakei? Tu apibūdinai ligos simptomus geriau už mane ir nurodei, ką reikia valgyti ir kokius vaistus gerti". Jis parodė į lapus, gulinčius ant žemės. „Čia viskas surašyta."
Keisas mirksėdamas žvelgė į prikeverzotus lapus, į nežinomus terminus. Jis net prasižiojo iš nuostabos. „Kaip aš visą tai galėjau pasakyti?" Jis klaidingai perskaitė keletą medicininių žodžių. „Aš niekada nesu girdėjęs šių žodžių, jau nekalbant apie jų reikšmę."
Tačiau neakivaizdžiai osteopatiją baigęs studentas pakankamai išmanė mediciną ir suprato, jog Keisas eina teisingu keliu. „Tu rekomendavai gerai žinomas žoles ir vaistus. Nė viename jų nėra žalingų komponentų."
Keisas tyliai sėdėjo ir mąstė. Jį truputį gąsdino neaiški tokios veiklos perspektyva. Jam buvo dvidešimt penkeri, dabar jis tenorėjo vesti Gertrūdą ir uždirbti pakankamai pinigų šeimai išlaikyti. Jis buvo normalus jaunas vyras.
Kaip įprasta, Edgaras viską aptarė su Gertrūda. „Kodėl Dievas turėtų pasirinkti tokį kaip aš ir suteikti jam šią keistą galią?" - klausė jis.
Gertrūda šypsojosi. „Jėzus buvo dailidė, o apaštalai - paprasti nemokšos žvejai ir žemės artojai." Jos žodžiai Keiso neįtikino. Nors Leino sveikata po savaitės pastebimai pagerėjo, jaunuolis jo vengė, lyg šis būtų sirgęs maru. Tačiau Edgaro motina su Gertrūda ir toliau jį drąsino. Motina priminė jam vaikystės viziją, o Gertrūda ramino baimę kam nors netyčia pakenkti. „Nemanau, kad Dievas, suteikdamas tokią dovaną, leistų ja naudotis netinkamai."
Tačiau galimybė naršyti ten, kur jis nieko nesupranta, valdyti kitų žmonių sveikatą ir gyvenimą jaunajam Keisui atrodė per didelė. Nepaisydamas motinos, Gertrūdos ir Leino pastangų, jis nusprendė su Leinu kol kas nedirbti. Tačiau kai jis kalbėjo nusivylusiam Leinui apie savo sprendimą, jo balsas virto į ploną švilpiantį šnabždesį.
Tačiau ir tai jo neįtikino. „Jei Dievas norėjo, kaip jūs tvirtinate, kad gydyčiau žmones, tai kodėl neleido pabaigti mokslų ir tapti tikru gydytoju?" - šnibždėdamas klausė žmonos.
Jo argumentuose Gertrūda rado vieną plyšelį. „Jei būtum gydytojas, tave varžytų įprastos medicininės praktikos ribotumas. Tu negalėtum ligoniams padėti daugiau negu puikiausi gydytojai, kurie dėl šio ribotumo jau patyrė daugybę nesėkmių."
Tai buvo gana įtikinantis argumentas. O paskutines Keiso abejones išsklaidė Leino žodžiai, kad jis turįs pakankamai medicininių žinių ir galės nuspręsti, ar „skaitymas" atitinka įprastą medicininę praktiką ir ar vaistai nėra žalingi. Beje, ar Edgaras norėtų kada nors atgauti balsą? Daugiau jo įtikinėti nebereikėjo.
Iš pradžių Keisas nenorėjo nei matyti, nei žinoti, kas yra jo pirmieji pacientai. Todėl problema netekdavo asmeniškumo ir jis likdavo emocionaliai neutralus. Paprastai jis atlikdavo du skaitymo seansus per dieną: dešimtą valandą ryto ir antrą valandą dienos. Seansai nekėlė jokių rūpesčių. Kiekvieną kartą jis atsibusdavo žvalus ir alkanas. Buvo akivaizdu, jog jis spinduliuoja energiją, nė kiek savęs neišsekindamas.
Praėjus kelioms savaitėms Keisas, nors žmonės siuntė pranešimus apie pasveikimą, vis dar abejojo savimi, kol vieną dieną į jo kabinetą įsiveržė moteris. Paskui ją su maža mergaite ant rankų įsvyravo vyriškis. Mergaitė duso ir buvo akivaizdu, kad ilgai netvers. Ji mėšlungiškai kosėjo ir vos gaudė orą. Keisas greitai nustatė, kas jai yra. Gydytojai manė, jog dusulį sukelia kažkokia kliūtis, tačiau rentgeno spinduliai kvėpavimo takuose nerodė jokio blokavimo. Pirmą ir tikriausiai vienintelį kartą Keisas nulėkė prie kušetės. Leino padedamas, jis pasinėrė į transą, o kai atsibudo, pora su vaiku jau buvo išėjusi. Tačiau po valandos tėvas sugrįžo. Jo skruostais ritosi ašaros ir jis dėkingai spaudė Keisui ranką.
Mergytė buvo prarijusi plastmasinę marškinių apykaklės sagą. Keisas tiksliai nurodė, kurioje vietoje kvėpavimo takuose ji yra įstrigusi. „Saga buvo kaip tik ten, kur sakėte", - kalbėjo tėvas. Jis norėjo iš kišenės išsiimti pinigų, bet tuo metu Keisas buvo tvirtai nusprendęs neimti jokių mokesčių. „Jei Dievas davė man ypatingą dovaną, tai tam, kad padėčiau kitiems, o ne uždarbiaučiau", - užsispyręs tvirtino jis.
Pirmąjį sveikatos „skaitymo" seansą Keisas atliko 1901 metais. Po to grįžo dirbti į Baulinggryną ir skaitymo seansus atlikdavo tik kartais, kai gaudavo laiškų iš Leino. Tačiau 1902-ųjų vasarą jis sulaukė telefono skambučio, pagaliau pakeitusio jo gyvenimą. Jam skambino C. H. Dietrichas, Hopkinsvilio mokyklos direktorius, prašydamas padėti jo penkiametei dukrai Eimei. Mergaitė buvo psichiškai atsilikusi dėl ligos, užklupusios ją prieš trejus metus. Keisas dar nežinojo, kad gali nustatyti fizinius sutrikimus per atstumą. Savaitgalį jis grįžo į Hopkinsvilį ir nuėjo tiesiai į direktoriaus namus. Leinas jau laukė. Netrukus Keisas užmigo. „Ligos priežastis yra stubure", - kalbėjo jis. „Kelios dienos prieš susergant vaikas paslydo lipdamas iš vežimėlio ir į jo laiptelį susitrenkė stuburgalį. Si trauma susilpnino stuburą ir sutrikdė protinį vystymąsi."
Dietrichas išpūtė akis. Jis nežinojo, ar Keiso diagnozė yra teisinga, tačiau suprato, kad šis priminė seniai užmirštą įvykį — dukters kritimą iš vežimėlio, kuris tuomet atrodė nesukėlęs jokių pasekmių. Keli stuburo slanksteliai buvo pakrypę ir spaudė nervus. Leinas slankstelius atstatė pagal Keiso nurodymus. Jis atliko tris masažo seansus, ir po penkių dienų mergaitė pastebimai pasitaisė. Po trijų mėnesių ji mokėsi mokykloje su kitomis jos amžiaus mergaitėmis. Gydymas buvo baigtas. Dėkingas Dietrichas jautėsi amžinai skolingas Keisui. Jis rekomendavo jį daktarui Vesliui Kečumui, kuris vėliau pasikvietė Keisą dirbti diagnozuotoju. Taip prasidėjo jo profesinė veikla, kuri tęsėsi iki pat mirties.
Nepaisant to, kuklusis mistikas visą gyvenimą abejojo ir būgštavo, todėl Gertrūdai nuolat reikėdavo išsklaidyti šias abejones. Pažindama savo vyro mąstymą ji dažnai patardavo atlikti savistabos seansus, kuriuos galėdavo kartu aptarti, kadangi Keisas labiau pasitikėjo informacija, gauta iš pasąmonės, nei savo klaidinančia sąmone. Kai šalia nebuvo jį trikdančių eksperimentatorių, ji paklausė: „Ar ši informacija visada teisinga?"
„Taip,- atsakė jis, - nes patarimai kyla iš teisingo šaltinio. Jie derinasi su pasąmonės ir sielos vibracijomis."
Rūpestinga žmona paklausė dar kartą: „Ar šis darbas gali pakenkti kūnui?"
„Darbo metu šis kūnas yra kontroliuojamas psichinėje arba dvasinėje, mistinėje plotmėje. Jam vadovauja gyvenimas, kurį gyvena asmuo, lydintis pasąmonę transo būsenoje. Kai informacijos gavimo ketinimai yra geri, kūno būsena tampa geresnė." Jei motyvai būtų nekilnūs, žemi, viskas vyktų priešingai. „Tam, kad sėkmingai klostytųsi protinė, psichinė, fizinė ir materialinė veikla, kūnas turėtų atitikti dvasinę gyvenimo plotmę."
Kai Keisas perskaitė viską, ką buvo pasakęs, galėjo atsidusti. Kaip išlikti dvasingam bandant susidoroti su materialiniu pasauliu?