Neabejotino Protoindijos ir Mezopotamijos kultūrų panašumo bruožai aiškintini, galimas daiktas, tuo, kad ir seniausios Indijos civilizacijos kūrėjų, ir pirmųjų Tigro ir Eufrato slėnio užkariautojų tautos buvo giminės, kalbėjusios dravidų kalbomis, — o, ko gero, ir viena tauta. Gal būt, dravidų kalbos yra bendras pamatas ne tik ubaidžiams ir protoindžiams.
Huzistanas — šitaip vadinama dabar Irano sritis į rytus nuo Tigro upės. Pirmiau ji buvo vadinama Elamu. Jau prieš penkis tūkstančius metų čia klestėjo miestinių valstybių civilizacija, savitos kultūros ir rašto civilizacija. Elamo gyventojų — elamių — kultūroje mokslininkai įžvelgia daug bendrų bruožų su Mezopotamijos, o dar daugiau — su Protoindijos kultūra.
Elamiai kalbėjo ir rašė kalba, kurios giminystės su bet kuria kita pasaulio kalba susekti kol kas nepavyko. Kalbininkai mėgino įrodyti elamių kalbos giminystę su turanų (Uralo, Altajaus, tiurkų, mongolų) kalbomis, su gausybe Kaukazo kalbų, su mirusiomis Priešakinės Azijos (churitų, kasitų ir kt.) kalbomis. Bet bergždžiai. „Vienintelė hipotezė, kurią galima paremti vienu kitu akivaizdžiu faktu, yra spėjama elamių ir dravidų giminystė", — rašo žinomas tarybinis istorikas ir kalbininkas I. Djakonovas monografijoje „Senovės Priešakinės Azijos kalbos" ir pateikia pavyzdžių, kad elamių ir dravidų kalbos yra artimos. Šaknis ketu dravidų kalbomis reiškia „žūti", „susinaikinti". Elamių kalboje ketu reiškia „griauti". Diena elamiškai — nan. Dravidų kalbose šaknis nan reiškia „rytą", „aušrą", „dieną". Elamių kalboje šaknis pari reiškia „prieiti", „pasiekti", o dravidų — „bėgti", „vengti".
Žodžiai, be abejo, gali būti skolinami iš kalbos į kalbą, o, be to, reikšmės ir skambesys gali sutapti ir atsitiktinai (ir anglų, ir kabardinų skaitvardis „2" skamba kaip „tu", nors tos kalbos jokios giminės). Tačiau svarbiausia— tarp elamių ir dravidų kalbų yra daug bendrų gramatinės sandaros bruožų, o tas sandaros elementas, kaip žinome, neskolinamas taigi spėtina arba sena giminystė, arba ilgi kalbos vartotojų kontaktai. Elamių kalbos ir fonetika, ir morfologija yra panaši į dravidų. O įvardžiai tokie artimi, kad, Djakonovo žodžiais tariant, „net visiškai kartais sutampa".
Djakonovas, remdamasis elamių ir dravidų kalbų artumu, spėja, jog „gentys, elamiams ir dravidams giminaitės pagal kalbą, IV—III tūkstantmetyje prieš mūsų erą, o gal ir vėliau, buvo išplitusios visame Irane, mažų mažiausiai jo pietuose. Ir dar: dravidų toponimikos žymių (teisybė, nedatuojamų kokiu nors konkrečiu laiko tarpu), matyt, rasta Arabijos pusiasalyje, o dravidoidinės (Pietų Indijos) rasės priemaišų pastebėta, kaip teigia vienas kitas tyrėjas, ne viename Pietų Irano rajone". Vėliau tamsiaodžiai dravidai arba kalbų giminaičių ir tos pačios rasės tautos buvusios išstumtos iš Irano arba visiškai ištirpusios paskesniųjų ateivių jūroje. Teisybė, Herodotas, gyvenęs II šimtmetyje prieš mūsų erą, Beludžistano, tarp Indijos ir Elamo esančios šalies, gyventojus vis dar vadina Azijos etiopais (tai yra Azijos negrais). Taigi tamsiaodžių gyventa, ko gero, srityje tarp Irano ir Indijos maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų.
Visiškai galimas daiktas, ir elamių, ir ubaidžių kalbos labai anksti atsiskyrė nuo bendrojo dravidų kalbos kamieno, o tai lemia tų kalbų panašumą ir skirtumus. Įmanomas ir kitas sprendimas: ir dravidų kalbos, ir šumerų pirmtakų, ubaidžių, kalba, ir elamių kalba yra kilusi iš senesnės bendros „prokalbės" ir yra trys jos „dukros".
Daugumą tekstų elamių kalba išsaugojo mums dantiraštis, kurį Elamo gyventojai buvo pasiskolinę III tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje iš savo vakarinių kaimynų — akadų ir šumerų. Ligi tol elamiai vartojo hieroglifų raštą. O dar anksčiau Elame buvo pieštinis raštas, vadinamasis „protoelaminis".
Protoelaminis raštas ligi pat šiol neiššifruotas. Be to, rašto tekstų ir ženklų išvaizda labai artima seniausiam Mezopotamijos gyventojų raštui — protošumerių. Jie taip pat buvo rašomi molinėse lentelėse („tabulose"), taip pat yra linijinio piešinio formos ir, panašiai kaip protošumerių rašmenys, yra tikriausiai ūkiniai ir apskaitiniai užrašai.
Į protošumerių ir protoelamių rašto ženklus panašus yra ir trečiasis „protoraštis", seniausiuose Indostano miestuose — Harape, Mohendžo Darė ir kituose — rastų užrašų ženklai. Seniausi Mezopotamijos tekstai, kaip įtikinamai parodė neseniai paskelbti tarybinio mokslininko A. Vaimano tyrimai, parašyti šumerų kalba (nors pirmieji Tigro ir Eufrato slėnio gyventojai, kaip prisimename, buvo ne šumerai, o ubaidžiai, vartoję kalbą, kuri, galimas daiktas, yra giminė dravidų kalboms). Protoelamių tekstų kalba — tikriausiai tai seniausia elamių kalbos forma — skiriasi nuo protošumerių užrašų kalbos. Protoindžių tekstai parašyti dravidų, o ne šumerų arba elamių kalba. Taigi protošumerių raštas negali padėti iššifruoti neįskaitytų Indostano ir Elamo rašmenų (tuo labiau kad ir pirmasis nėra galutinai iššifruotas: mokslininkai gali perskaityti tik 250 iš 800 įvairių protošumerių rašto ženklų). Ir vis dėlto trijų „protoraščių" panašumas skatina spėti, jog jie visi kilę iš vieno bendro šaltinio (juk ir vėliau dantiraščiu, išrastu šumerų, būdavo perteikiamos akadų, elamių, urartų, hetitų ir kitos kalbos, kurios neturėjo nieko bendro su šumerų!). Iš protošumerių, protoelamių, protoindžių rašto galima išskirti tam tikrą bendrą panašių ženklų „pagrindinį fondą".
Kalbininkai, toponimikai, vieni tiria kalbą, o kiti — geografinius vardus, vartoja terminą „substratas", turėdami omenyje pirmesnes kalbas arba geografinius vardus, kurie egzistavo prieš tiriamas kalbas ir vardus. Ir čia, tirdami senųjų raštų ženklus, taip pat galime kalbėti apie „substratą", tam tikrą pradinę pieštinių ženklų sistemą, kuri buvo prieš pasirodant protošumerių, protoelamių ir protoindžių raštui. Kadangi protošumerių tekstai yra seniausi, o pirmieji Mezopotamijos gyventojai, šumerų pirmtakai, buvo ubaidžiai, tai galima žodžiu ubaidžių pavadinti seniausią rašto sistemą (veikiau tai buvo ne raštas tikrąja to žodžio prasme, o „piešinių kalba", piktografija, archajinių rašto formų pirmtakė). Ta sistema Mezopotamijoje gyvavo dar prieš ateinant šumerams, kurie, perėmę ją, sukūrė savitą, protošumerių raštą (panašiai kaip jie perėmė ir ištobulino kitus ubaidžių kultūros, tiek materialinės, tiek dvasinės, laimėjimus).
Tokia pat padėtis, ko gero, buvo ir Indostane, ir Elame. Ir protoindžių, protoelamių, protošumerių raštų panašumas vėl aiškinamas „dravidų kalbomis" — juk ubaidžių kalba, labai tikėtina, yra joms giminaitė, kaip elamių ir Protoindijos civilizacijos kūrėjų kalba: žiloje senovėje bene bus egzistavęs dravidų „rašto kamienas", kaip buvo bendras dravidų kalbų kamienas. Ubaidžių, protoindžių, elamių pieštiniai ženklai yra to rašto kamieno šakos. O ubaidžių, elamių ir protoindžių kalbos — tai seniausios dravidų prokalbės šakos.