Kur ir kada susiformavo dravidų prokalbė? Ir kuriais laikais ji pradėjo skaldytis, skirtis, dalytis į šakas iš bendro kamieno (paskui plėtodamosi tos šakos tapo savarankiškomis kalbomis, iš kurių savo ruožtu galėjo prasidėti naujos kalbos ir t. t.)? Dabartinė kalbotyra, apsišarvavusi matematikos metodais, rado tą laiką, kada iš bendrosios dravidų kalbos (tikriau ją būtų vadinti „protodravidžių" kalba) ėmė skilti ir skirtis pavienės kaibos šakos. Pirmoji atsiskyrė brahujų kalba, vienintelė dravidų kalba, kuria kalba ne Pietų, o Šiaurės Indijoje. Tai atsitiko prieš pat IV tūkstantmeti prieš mūsų erą arba pačioje jo pradžioje, tai yra maždaug prieš 6000 metų. Tačiau, deja, nei matematika, nei kalbotyra negali kol kas pasakyti, kur, kurioje mūsų planetos vietoje susiformavo „protodravidžių" kalba, at jos tėvynė buvo — Indostanas. O gal protodravidžiai atkako i Indiją iš kur nors kitur?
Indijos respublikos ir Pakistano teritorijoje yra baisybė kalbų, dialektų ir šnektų — daugiau kaip pusė tūkstančio. Tačiau tai kalbų aibei galima surasti tris „vardiklius" — suskirstyti j tris dideles kalbų grupes: indoeuropiečių, mundų kolų ir dravidų. Šiandien nė vienas rimtas tyrėjas neabejoja, kad indoeuropiečių kalbų vartotojai, legendiniai „arijai", nėra Indostano aborigenai. Jie atkilo čia II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. (Kitas klausimas — iš kur atėjo. Tas klausimas galutinai ligi šiol neišspręstas, o trys galimiausios ištakos yra Vidurinė Azija, Juodosios jūros pakrantės ir Mažoji Azija.) Ilgą laiką buvo manoma, kad tamsiaodžių gentys, vartojančius mundų kolų kalbas, esančios seniausi „stebuklų šalies" gyventojai. Tačiau naujausi kalbotyros darbai rodo, jog anaiptol. Mundų kolų kalbų vartotojai atsirado Indijoje tik prieš 6000 metų. Jų tėvynė rytuose, Indokinijoje, kur ir dabar tebevartojamos kalbos, giminaitės mundų kolų kalboms ir tarmėms.
Tačiau įstabiausia, kad dravidų kalbos taip pat yra „ateivės", nors jos Indostane ir pasirodė anksčiau už indoeuropiečių kalbas ir net anksčiau už mundų kolų kalbas! „Dravidų tautos ir gentys nėra Indijos aborigenai ir atsirado ten, matyt, ne vėliau kaip IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą, — rašo žymus tarybinis dravidologas M. Andronovas. — Jų kilmė ir gyvenimas ne Indijoje tebėra neištirtas, nors jau spėliota, kad galimi buvę priešistoriniai tų genčių ryšiai su senovinėmis Rytų Viduržemio jūros gentimis ir su daugybe kitų tautų."
Apie ubaidžių ir šumerų kalbų panašumą su dravidų kalbomis jau kalbėta. Ne tik Mezopotamijos, bet ir Irano, Afganistano, net Kaukazo geografiniai vardai, kaip mano indų mokslininkas T. Najaras, darosi aiškūs palyginti su dravidų kalbomis. Kitas garsus autoritetas, rumunų kalbininkas N. Lahovaris, knygoje „Dravidų kilmė ir Vakarai" įrodė, kad daug bendrų bruožų turi Kaukazo ir dravidų kalbos. Ir Najaras, ir Lahovaris spėja, jog dravidų gentys prasiskverbusios į Indiją maždaug IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Tačiau iš tiesų, kai kalbama apie tokią žilą senovę, nederėtų vartoti dravidų termino, tikslesnis būtų terminas „protodravidžiai" (lygiai kaip ir „protodravidžių kalba" yra tikslesnis terminas, negu tiesiai — dravidų kalbos). Daugelis antropologų spėja, kad protodravidžiai išore gerokai skyręsi nuo šiuolaikinių dravidų: jų oda buvusi šviesesnė, ūgis aukštesnis ir t. t. Pietų Indijos centre, prie Žydrųjų kalnų, gyvena todai, viena iš paslaptingiausių Indostano genčių. Esama faktų, kad todai, daugelį amžių gyvendami visiškai izoliuoti, geriausiai yra išlaikę senųjų protodravidžių bruožus. 1969 metais išėjo knyga „Žydrųjų kalnų genties paslaptis", kurią parašė tarybinė etnografė L. Šapošnikova, tyrusi todus. Todų kalba yra dravidų šeimos. Be to, tos genties žyniai vartoja ir ypatingą ritualo kalbą — „kvoržamą", arba „kvoršamą". O kvoršamiški daugelio todų dievų vardai kuo puikiausiai sutampa su senųjų Mezopotamijos dievų vardais!
Pirmą kartą tai pastebėjo Graikijos ir Danijos princas Petras, tyrėjas su antropologo diplomu ir karališku titulu, toduose išbuvęs keletą mėnesių. Graikų Petro išvada buvo tokia: labai seniai, IV—III tūkstantmetyje prieš mūsų erą, prie Žydrųjų kalnų buvusi kolonija pirklių, atkilusių čia iš Mezopotamijos. III tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje kolonistų kontaktai su tėvyne nutrūkę, ir jie amžinai likę Pietų Indijoje. Tiesioginiai jų palikuonys ir esą paslaptingieji todai.
Amerikos kalbininkas ir antropologas M. Emenas sukritikavo graikų tyrėjo hipotezę. Jis įrodė, kad todų dievų vardai gali būti išaiškinti dravidų kalbų dėsniais — Mezopotamijos kolonistai nieko bendro su tomis kalbomis neturį. Tačiau, pažymi ta proga Šapošnikova, jeigu „turėsime omenyje, kad dravidų tautų kilmė dar nėra aiški ir kartu esama įrodymų, jog dravidų Indijos ir Mezopotamijos kultūros yra veikusios viena kitą, tai, galimas daiktas, Emeno neigimas ilgainiui gali virsti vienu iš įrodymų, kad dravidus ir pavienes senosios Mezopotamijos gentis ir tautybes sieja kalbos bendrumas".
...Šumere, Elame, Irane, Kaukaze — tose vietose įvairūs mokslininkai įžiūrėjo dravidų sentėvynę. Visos tos hipotezės gali būti, ko gero, sujungtos j vieną kur kas platesnę— senų senovėje Mezopotamijoje, Irane, Kaukaze, o gal ir dalyje Vidurinės Azijos gyventa genčių, kalbėjusių dravidų kalbomis. Tačiau ar tas platus rajonas buvo dravidų tėvynė? — štai klausimas!
Vienų mokslininkų akimis, protodravidžiai, klajoję „nuo Šumero ir Elamo sienų ligi Amudarijos ir Sirdarijos, net Kaukazo", per patogias Siaurės Vakarų Indijos kalnų perėjas maždaug prieš 6000 metų atkakę į Indostaną. Tasai faktas, kad dravidai, nors ir senieji, bet vis dėlto ateiviai „stebuklų šalyje", atrodo, neabejotinas. Įtikinami ir įrodymai, kad dravidai yra giminės su kuriomis-ne-kuriomis senosiomis Mezopotamijos, Elamo ir Kaukazo kalbomis. Tačiau tai visiškai nereiškia, jog protodravidžiai būsią atėję į Indiją iš tų vietų. Atvirkščiai, tos pačios kalbotyros duomenys sako, kad dravidų kalbos plitusios ne iš šiaurės į pietus, o iš pietų į šiaurę! Pasiremti galima tarybiniu indologu G. Zografu. Indijos, Pakistano, Ceilono ir Nepalo kalbų apžvalgose jis pažymi, jog pastaruoju metu vis labiau šaknijasi teorija, kad dravidų tautos plitusios iš pietų į šiaurę, o ne atvirkščiai. (Pavyzdžiui, gentys, kalbančios dravidų kuruchų kalba ir gyvenančios Centrinės Indijos šiaurės rytuose, turi padavimą, kad jų sentėviai pirmiau gyvenę Pietų Indijoje, ir kt.).
Keista: juk į pietus nuo Indostano tyvuliuoja Indijos vandenynas, kuriame nieku būdu negalėjo susiformuoti protodravidžiai ir pasukti paskui į šiaurę — Indiją, Mezopotamiją, Elamą. Tačiau vaizdas nebus keistas, jeigu prisiminsime, jog toje vandenyno dalyje, skiriančioje Indostaną ir Afriką, buvusi, kaip mano daugelis geologų ir okeanografų, Lemūrija, vėliau apsemta Indijos vandenyno. Ir senovės dravidų padavimai byloja tą patį: sentėvynė buvusi į pietus nuo Komorino kyšulio, piečiausios Indostano vietos, kuri prieš kelis tūkstantmečius nugrimzdusi į vandenyno dugną!