Darvinidės žuvimo priežastį kurie-ne-kurie mokslininkai sieja su staigiu visos mūsų planetos geologinės raidos lūžiu — su dabartinės (kainozojaus) eros pradžia.
Vulkaninė veikla Ramiajame vandenyne nesiliovė ir kainozojaus eroje. Tačiau tuo pačiu metu pamažu ėmė grimzti į dugną didingi Midpacifiko kalnai ir kitos keteros, kurios dabar stūkso po kilometriniu vandens sluoksniu. Vietoj grimztančio į gelmes Tvamoto kalnyno ėmė augti koralų atolai ir salos. Vieniems vandenyno ugnikalniams ir kalnams „pasisekė" — jie apaugo koraliniais „antkapiais" o kiti vandenyno paviršiuje nepaliko savo pirmykščio egzistavimo ženklų. Koralų kolonijos neįsikūrė jų viršūnėse, jos buvo nurėžtos bangų, ir todėl šiandien Ramiojo vandenyno dugne randame daugybę nupiautinių povandeninių kalnų, vadinamų gajotų*.
„Gajotai yra, matyt, senovinės salos, kurios grimzdamos netapo atolais, ir todėl jiems išliko plokščios viršūnės, nugludintos abrazijos (bangų lyginamoji veikla.—A. K.). Kadangi ant kurių-ne-kurių gajotų viršūnių rasta ritinės faunos, galima manyti esant įrodyta, jog kadaise jie buvo jūros lygio ir vos vos žemėliau už jį", — rašo Menardas. Jo nuomonei pritaria ir Šepardas: „Gajotų viršūnių kraštai esti šiek tiek giliau, negu vidurys. Todėl bangų abrazijos veikla gana aiškiai matoma, ir nėra ko stebėtis, jei bangos nupiovė ugnikalnių viršūnes ir beveik plokščiai nugludino paviršių. Juk jaunų ugnikalnių viršūnės — tai birūs pelenai ir lengva vulkaninė gargažė, o jie lengvai pasiduoda galingoms vandenyno bangoms.
Bet vos tik žuvo Darvinidė, didžiulėse platybėse — nuo Aliaskos pusiasalio ligi Galapagų salų — prasidėjo kitas, toks pat įspūdingas procesas: ėmė formuotis didžiulė Rytų Ramiojo vandenyno pakiluma, viena iš didžiausių vandenyno vidurio kalnagūbrių, juosiančių planetą. „Tiems geo-
------------------------------------
1 Tas pavadinimas kilęs iš radėjo A. Gajo (Guyot) pavardės (vert.).
logams, kurie tiki nuolatinio judėjimo doktrina, labai sunku įsivaizduoti, kad Rytų Ramusis vandenynas buvęs palyginti ramus per visą geologinį laiką ir paskui maždaug per 108 metų smarkiai deformuotas, — rašo Menardas. — Tačiau tai visai galimas daiktas."
Iš vandenyno gelmių povandeniniai ugnikalniai iškėlė Havajų salas, taip pat ir daugelį kitų vulkaninių salų giliojoje Ramiojo vandenyno dalyje. Daugybė dabartinių atolų buvo aukštai iškilę viršum jūros lygio, ten formuodavosi dirva, imdavo augti miškai, o paskui vėl viskas žūdavo vandenų gelmėse. Naujų, trumpaamžių salų gana dažnai rasdavosi Ramiojo vandenyno rytuose.
Aliaskos įlankoje buvo aibės salų, kurių nerasi dabartiniuose žemėlapiuose. Tas pats buvo ir vakarinėje JAV pakrantėje. Daugybė salų ir bankų buvo ten, kur dabar plyti vadinamoji Žemutinės Kalifornijos povandeninių kalnų provincija, taip pat toje vietoje, kur yra šiuolaikinis Naskos povandeninis kalnagūbris, netoli nuo Pietų Amerikos Ramiojo vandenyno pakrančių.
0 tuo tarpu Pacifiko pietvakariuose ėmė formuotis ir plėtotis vadinamoji Melanezijos pakiluma (dėl jos egzistavimo, beje, ligi šiol ginčijasi okeanografai, nes, pasak Menardo, „Melanezijos sandara tokia sudėtinga ir menkai teištirta, kad ją galima tik spėlioti"). Į rytus nuo Naujosios Zelandijos plytėjo didžiulė sekli banką, mūsų laikais žinoma kaip povandeninė pakiluma Četemas, nes dabar ji yra nugrimzdusi į dugną1.
Praeities mokslininkams, dar neišsivadavusiems iš Biblijos dogmų (jomis šventai tikėjo viduramžių mokslas, teologijos tarnaitė), įspūdinga atrodė visuotinio tvano idėja. Juk jeigu žiūrėsime į ją moksliškai — ne kaip į dievo bausmę už žmonių nuodėmes, o kaip į tam tikrą mūsų planetos įvykį, galima išaiškinti daugelį faktų, kurie ano meto mokslininkams atrodė nesuprantami, pavyzdžiui, kalnuose rasti žuvų atspaudai ir suakmenėjusios jūrų kriauklės. Žymusis prancūzų mokslininkas Z. Kiuvje praeito šimtmečio pradžioje paskelbė „katastrofų teoriją", kad Žemės gyvybę periodiškai sunaikinantys didžiuliai kataklizmai — ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, potvyniai, — o paskui, kaip paukštis Feniksas iš pelenų, ji vėl atgimstanti.
Veikiai paskelbtoji Kiuvje „katastrofų teorija" buvo paneigta gausybės duomenų, kuriuos surinko kylantys jauni mokslai — tiek okeanografija ar paleontologija, tiek geologija ar klimatologija. Ir mūsų amžiaus pradžioje, po šimtmečio, didesnė dalis mokslininkų jau laikėsi visiškai
---------------------------------------------------------------
1 Ant tos pakilumos, kuri dabar vadinama Naujosios Zelandijos povandenine plokšti-1 kalne, yra ir salų grupė (vert.).
priešingos pažiūros: buvo manoma, kad Žemės pluta esanti labai sena, į audringus savo gelmių įvykius ji tereaguojanti labai menkai ir tik išimtiniais atvejais, be to, siauru, vietiniu mastu (žemės drebėjimai, potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai tam tikrose planetos vietose).
Bet tame pačiame XX amžiuje kas dešimtmetis, po kiekvieno naujo tyrinėjimo, vis giliau skverbiantis į žemės gelmes ir vandenynų dugną, kaskart kaupėsi vis daugiau ir daugiau faktų, rodančių atvirkščią vaizdą. Nors planetos amžius skaičiuojamas milijardais metų, ir šiandien ji smarkiai keičiasi: pluta gali „jaunėti", žemynai ir vandenynai — keisti kontūrus, lygumos — virsti kalnais arba priešingai — nugrimzti žemiau jūros lygio...
Neotektonika — tai mokslas, tiriąs žemės plutos judėjimą ir deformacijas mūsų planetoje per pastaruosius 25 milijonus metų. Tą terminą pateikė akademikas V. Obručevas 1948 metais. Nuo to laiko neotektonika tapo visiškai savarankiška ir labai perspektyvi geologijos šaka.
25 milijonai metų — milžiniškas laiko tarpas, jeigu jį matuosime savo, žmogaus, laiko masteliu. Bet, palyginti su bendru planetos amžiumi, tai yra mažiau negu viena šimtoji dalis.
Per pastaruosius 25 milijonus metų Žemės vaizdas labai smarkiai pasikeitė — tiek kalnų reljefas, tiek kalnų kontūrai. Pavyzdžiui, per tą laiką iškilo didžiausios kalnų virtinės — Himalajai, Pamyras, Alpės, Kaukazas, Kordiljerai, Andai. Per tą patį laiką atsirado dabartinis Pacifikas, visi jo povandeniniai kalnai ir kalnagūbriai, salos ir salynai, koraliniai rifai ur, atolai, vidinės jūros ir salynai.
Ir vis dėlto dabartinis Žemės mokslas mano, jog net 25 milijonai metų — tai pernelyg daug; reikia rasti dar trumpesnį laiko tarpą, reikia dar labiau sumažinti laiko mastelį, kad būtų galima suvokti procesus, kurie suteikė planetai dabartinį vaizdą.
Kvartero periodas — laikas, per kurį Žemėje išsirutuliojo „homo sa-piens", tai maždaug milijono metų laiko tarpas", tebetrunkąs ligi pat šiol, — buvo laikomas ankstyvuoju ir trumpiausiu planetos istorijos periodu (savaime suprantama, geologinės istorijos, o ne žmonijos istorijos, kuri visa išsitenka kvartero periode!). Tačiau vis nauji mokslininkų atradimai verčia kitaip pasižiūrėti į kvartero periodą.
„Naujasis Žemės mokslo skyrius — jūrų geologija — keičia mūsų vandenynų dugno reljefo senumo ir stabilumo sampratą ir verčia pripažinti, kad vandenynų dugnas, be kita ko, kvartero periode taip pat kilo ir grimzdo ir kad tas procesas buvo ne silpnesnis, bet, galimas daiktas, net stipresnis už tuos, kokius stebėjo neotektonikai, tirdami kalnuotas žemynų šalis, — rašo biologijos daktaras G. Lindbergas. — Pastaruoju metu smarkiai pasikeitė pažiūra į kvartero periodą kaip į nereikšmingą ir labai trumpą geologinės Istorijos laiko tarpą. Dar visiškai neseniai — maždaug prieš 30—40 metų — vieninteliu dideliu kvartero periodo įvykiu buvo laikomas didysis žemynų apledėjimas. O dabar vis labiau aiškėja, kad jame nepaprastai gausu įvykių."
Ir iš tiesų — protingasis žmogus formavosi tuo metu, kai labai smarkiai kito klimatas, sukėlęs didžiausių kontrastų: žydinčios stepės virs' davo nevaisingomis dykumomis ir vėl sužaliuodavo vešliu augalų kilimu, kuris paskui virsdavo smėlynais (tokia yra, pavyzdžiui, "didžiausios pasaulio dykumos, Sacharos, istorija, o ten senų senovėje gyventa žmonių). Šiaurėje tai puolė, tai traukėsi galingi ledynai. Dėl jų įtakos tai kilo, tai leidosi vandenyno lygmuo. Kito ne tik klimatas, bet ir reljefas: kilo kalnai, ugnikalniai liejo magmą (pavyzdžiui, Elbrusas tik prieš keletą tūkstantmečių buvo gyvas ugnikalnis), ir keitėsi vandenyno dugnas. O kintant klimatui ir reljefui, kito mūsų planetos organinis pasaulis.
Kvartere, arba, kaip jį vadina kurie-ne-kurie geologai, — antropogene (tai yra, žmogaus atsiradimo eroje) pradėjo greitai kaitaliotis planetos le-dėjimo ir ledynų tirpimo periodai („greitai" — geologinės istorijos mastu: per tuos „žybsnius" ne vieno milijardo metų istoriją turinčios planetos fone „spėjo" gimti žmonija, užkariauti planetą ir net pradėti žygį į kosmosą).
Ledai radosi ir tirpo, o vidutiniojo klimato juostoje tai sukeldavo galingas vandenyno „invazijas" ir regresijas (eustatinius lygio svyravimus). Tų kitimų mastą gali ryškiai pavaizduoti tokie skaičiai. Tarptautiniais geofizikos metais mokslininkai apskaičiavo apytikrį Antarktidės ir dalį kitų žemynų užklojusio ledo tūrį. Jeigu tas ledas ištirptų, Pasaulio vandenyno lygis pakiltų 66 metrais*, ir tada daugelis mūsų planetos miestų ir kraštų atsidurtų po vandeniu.
Kai Žemėje stodavo šalčiai ir ledas sukaustydavo vandenį, tai į paviršių iškildavo sausumos, ant kurių pirma tyvuliuodavo dešimtys ir net šimtai metrų vandens. Vos tik pradėdavo šilti ir imdavo tirpti ledai, vandenyno lygis kildavo, o sausuma nugrimzdavo po vandeniu — ir toks procesas per kvarterą kartojosi ne vieną sykį.
Kiek? Į tą klausimą mokslas negali tiksliai atsakyti. Vienų mokslininkų akimis, vandenynas mažiausiai tris kartus plačiai yra puolęs sausumą ir tris kartus traukęsis. Kiti tą skaičių padidina ligi keturių, septynių ir net dvylikos. O dar kiti mano, kad iš tikrųjų buvęs tik vienas didžiulis ledynmetis, per kurį buvę keli trumpi atšilimo tarpai. Pagaliau esama mokslininkų, kurie rimtai teigia, jog ledynmečio mūsų planetoje... nebuvę apskritai!
Nesigilinsime į tuos labai įdomius, bet vis dėlto tolimus mūsų pagrindinei temai kvartero periodo geologijos ir gliaciologijos — ledynų moks-įlo — klausimus. Mums svarbu tik, kad pavienės Ramiojo vandenyno dalys, t. y. dabartinė jų išvaizda, krantų bruožai, salos ir t. t. — susiformavo tada, kai Žemės planetoje jau pradėjo gyventi ir kurtis protingasis žmogus.
„Taigi galima sakyti, jog visiškai neseniai, iš dalies net žmogaus akyse, Ramusis vandenynas nepaprastai smarkiai išsiplėtė, — pasiglemžė gretimas žemynų dalis, kurios tarsi jame nuskendo su savo jaunais kalnagūbriais. O jų viršūnės — tai Rytų Azijos salų virtinės", — rašo tarybinis geologas V. Belousovas. Tik po paskutiniojo ledynmečio, prieš 10—12 tūkstančių metų, savo dabartinius bruožus įgavo Ramiojo vandenyno pakraščių— Japonijos, Ochotsko, Geltonosios, Beringo — jūros ir Indonezijos vidaus jūros. Azijos, Amerikos ir Australijos Ramiojo vandenyno pakrantės tebėra paženklintos vandenyno praeities potvynių ir atoslūgių. Povandeninės bankos, gajotai ir seklumos rodo, jog ne taip seniai tai būta salų ir salelių, nugrimzdusių į vandenį. Vienu žodžiu, žmonija matė pastaruosius didelius mūsų planetos reljefo pakitimus. Ir ne kaip pasyvi kataklizmo liudininkė.
Ledynmečiu vandenyno lygis buvo žemesnis, daug žemesnis už dabartinį. Nuo salos į salą, nuo salyno į salyną plytėjo sausumos „tiltai", sausu-,mos juostelės, jungusios jas vieną su kita. Ir jeigu ne viena prie pat kitos buvo tos salos, tai bent nuotoliai tarp jų buvo kur kas mažesni, negu dabar. Ta salų virtine pirmykščiai Pacifiko radėjai galėjo skverbtis į vandenyną gilyn, vis gilyn ir įsikurti kaskart naujuose salynuose.
Dar daugiau: ne tik pavienės Okeanijos salos, bet ir du žemynai — Amerika ir Australija — buvo apgyventi žiloje senovėje tikriausiai tais sausumos „tiltais", kuriais pirmykščiai kolumbai atrado Naująjį pasaulį tūkstančius metų prieš Kolumbą, o Australiją — prieš Kuką ir olandų jūreivius.