Bet, tiesą sakant, kodėl mes turime ieškoti paskendusių žemių tik čia, tiesiai prie Velykų salos krantų? Tegul ir bus vaizduotės padarinys dramatiškas paveikslas, kaip žūsta ištisas žemynas, grimzta salos krantai drauge su didžiulėmis statulomis ir platformomis. Ir vis dėlto netoli nuo Velykų salos galėjo būti kokių nors kitų kraštų, kurie dabar palaidoti vandenyno dugne.
Braunui Velykų sala buvo didžiulis „mauzoliejus", kur atplaukdavę dabar išnykusių gretimų salų gyventojai. Garsus tarybinis okeanografas kontradmirolas Nikolajus Zubovas 1949 metais paskelbė hipotezę, kad Velykų sala Okeanijai kadaise buvusi savotiška Meka, kur iš daugelio salų, tiek dabar tebesančių, tiek paskendusių, žmonės plaukę į religines apeigas.
Savo hipotezę Zubovas aiškina tuo, kad „visos statulos iškaltos iš tos pačios medžiagos toje pačioje vietoje, o visos statulų „kepurės" — taip pat iš vieno akmens, bet kitoje vietoje. Antra vertus, visos statulos, kurios stūkso pakelėse, į akmens skaldyklą stovi nugara, kad pavieniai keliautojai arba procesijos, einančios į darbo žygį, matytų jų veidus". Taigi, toliau sako Zubovas, jeigu galima, šiaip ar taip, paaiškinti statulų paskirtį laidojamosiose terasose ir keliuose į akmens skaldyklas, tai „kaip aiškinti tų statulų paskirtį, kurios įkastos į žemę išoriniame, o tuo labiau vidiniame kraterio šlaite? Iškelti statulų iš kraterio neįmanoma, o pagaliau nė neketinta. Visos statulos veidais pasuktos į kraterio centrą — tai ne atsitiktinumas".
Dar svaresnis, Zubovo akimis, jo hipotezės argumentas esąs tai, kad „visos statulos iškaltos it pagal vieną trafaretą. Nė kalbos negalėjo būti apie kokią nors kūrybą, kuri visada ieškojo ko nors naujo. Statulas iškalti galėjo kiekvienas. Jis turėjo tik būti stropus. Visi santykiniai pavienių statulos bruožų dydžiai buvo žinomi ir patikrinti patyrimo. Kad ir kokia didelė būtų buvusi laidojamajai terasai kalama statula, pastatyta ant horizontalios platformos, ji stovės tvirtai. Tą patį galima pasakyti ir apie statulas, kastinas į žemę".
Tačiau jeigu ; Velykų salą pažiūrėsime kaip į Okeanijos Meką, baigia savo straipsnį Zubovas, tai kyla klausimas dar sunkesnis, negu pačios Velykų salos apgyvenimas. Juk maldininkams reikia reguliaraus susisiekimo. Bet ar galima spėti jį buvus, jei tarp Velykų salos ir kitų Okeanijos salų — tūkstančiai kilometrų? Antra vertus, „gabenti reikėjo ne tik žmones, bet ir maisto atsargas, įvairias medžiagas".
Labai galimas daiktas, susisiekti su Velykų sala ir kitomis Okeanijos salomis būta nesunku per daugybę dabar paskendusių salų ir salynų. „Echolotu Ramiojo vandenyno dugnas Velykų salos rajone dar nezonduotas. Tačiau kaip echolotas jau daug ką atrado, išsprendė ir iškėlė daug problemų kituose Pasaulio vandenyno rajonuose, taip ir čia jis, be abejo, padės įminti daugelį mįslių, be kita ko, ir Velykų salos mįsles", — tokiais žodžiais baigia Zubovas straipsnį, paskelbtą „Sąjunginės geografų draugijos žiniose" (1949 m., Nr. 1).
Taigi Zubovas po ketvirčio šimtmečio nuo Brauno ir Menzbirio knygų pasirodymo vėl kelia Velykų salos rajone paskendusių kraštų hipotezę. Okeanografas pritaria etnografui ir zoogeografui. Ir kaip tikras mokslininkas pripažįsta, jog patvirtinti ar atmesti tą hipotezę galima bus tik kruopščiais Ramiojo vandenyno dugno tyrimais — tais tyrimais, kurie iki šiol dar nebaigti.