Saugant šio pasakojimo veikėjų konfidencialumą, jų vardai pakeisti
Nors Edgaras Keisis būsimuosius įvykius numatydavo tiksliai, jis tvirtai laikėsi prielaidos, kad ateitis nėra „nustatyta iš anksto". Kiekvienas individas už savo besirutuliojančio gyvenimo turinio kūrimą ir formavimą yra atsakingas pats. Dažnai Keisis primindavo žmonėms, kad už savo būtį jie atsako kaip bendraautoriai ir bendrakūrėjai. Visiems žmonėms akašos įrašuose yra įspausta begalinė daugybė ateities galimybių. Šios galimybės realizuojasi tik tada, kai žmonės, veikiami savo polinkių, potraukių bei praeityje sukauptų potyrių ir talentų, kryptingai pasinaudoja laisva valia. Atitinkamą ateities rezultatą galų gale nulemia žmogaus sprendimai, santykiai su kitais žmonėmis ir veikla dabartyje. Užuot tarus, kad kiekvienam žmogui lemtas tik vienas likimas, tiksliau yra teigti, jog žmogaus ateitį lemia kiekvienas jo sprendimas ir poelgis.
Į Edgarą Keisį dažnai kreipdavosi tėvai ir prašydavo perskaityti įrašuose apie savo vaikų ateitį, kad galėtų geriau ją formuoti. Būdavo aptariami ne tik ankstesnieji gyvenimai bei juose susiformavę gebėjimai ir potraukiai - Keisis dažnai patardavo tėvams, kokį suteikti išsilavinimą, kur nukreipti ir kaip auklėti vaiką. Šie patarimai buvo duodami, „kad padėtų ir suteiktų viltį" ir kad leistų vaikui geriausiai įgyvendinti tuos tikslus, dėl kurių jis ar ji dabar yra atėję į žemę. Keisis vis primindavo tėvams, koks svarbus yra jų, kaip bendrakūrėjų, vaidmuo vedant savo vaikus ir rodant jiems kelią. Itin auklėjimo svarbą Keisis pabrėžė skaitydamas įrašus 1936 metais gimusio Džimio Hamiltono (Jimmy Hamilton) [1208] tėvams. Nuostabi šios visos skaitymų istorijos detalė ta, kad Keisio asociacija turi sukaupusi daugybę dokumentų - juos bėgant metams ir dešimtmečiams pateikė Džimio tėvai, šeimos nariai ir draugai.
Džimio tėvai Mere (Marie) [934] ir Benas (Ben) [391] susitiko ir pamilo vienas kitą dveji metai iki Džimiui gimstant. Trauka tarp jųdviejų buvo nenugalima. (Vėliau skaitant įrašus paaiškėjo, kad jų pažintis užsimezgė dar senovės Graikijoje.) Mere buvo ištekėjusi, tačiau jos santuoka (beje, jau antroji) susiklostė nesėkmingai ir artėjo prie pabaigos. Benas jai pasirodė kaip riteris spindinčiais šarvais. Pasibaigus Merės skyrybų procesui, jiedu susituokė.
Nors Beną ir Mere siejo stiprus dvasinis ryšys, jųdviejų santuokinis gyvenimas nepavyko. Abu buvo valingi ir nenuolaidūs. Po dviejų santuokos mėnesių pora išsiskyrė, ir Mere grįžo pas savo tėvus į Ohają. Ji jau buvo nėščia ir netgi iš pradžių rengėsi nėštumą nutraukti. Vis dėlto abipusė trauka jiems neleido išsiskirti - po kelių mėnesių pora susitaikė. Tuo metu Keisis jiems perskaitė įrašus ir pasakė, kad jie turi gyventi kartu. Jie buvo įsipareigoję vienas kitam iš praeities. Benas ir Mere privalėjo išmokti nusileisti ir rasti aukso vidurį. Įrašai skelbė: „Jie turi papildyti VIENAS KITĄ. Tai GALĖSIĄ būti įvykdyta, jei jie viską darys drauge! Ir nebus įvykdyta jiems būnant atskirai ar po vieną (391 - 8)."
Porai pavyko išbūti kartu iki 1936 metų birželio, kol gimė jų sūnus Džimis. Jie domėjosi Edgaro Keisio veikla ir išklausė, ką šis apie jų sūnų perskaitė įrašuose, kai kūdikiui buvo vos dvi dienos! Skaitymas buvo nepaprastai įdomus ir vaikui labai daug žadantis.
Keisis pranešė Džimio Hamiltono tėvams, kad jų sūnus kartą buvo prityręs politikas. Esą berniukas yra toks talentingas, kad, jei tik bus nukreiptas tinkama linkme, jis gali tapti viena iš įtakingiausių politinių asmenybių Jungtinių Valstijų istorijoje. Labai svarbųjį ugdyti ir lavinti. Dar daugiau - Keisis kūdikiui perskaitė nepaprastą pranašystę: Jei Džimis bus deramai auklėjamas, jo gyvenimas pasaulio tvarkai padarys tokią pat Įtaką, kokią padarė Tomas Džefersonas įkuriant Jungtines Valstijas. Galų gale buvo pridurta, kad Džimis, jei bus gerai išugdytas, padės įtvirtinti taiką visame pasaulyje, netgi suvienys jį į „vieną tautą"!
Tačiau numatydamas būsimuosius įvykius Keisis perspėjo tėvus, kad vaiko biografijoje gali būti „ypatingų ar neįprastų vingių" (1208 - 1). Jei tėvai jį netinkamai auklės, šlovės ir nešlovės galimybės „bus KAIP VIENA". Ta siela Graikijoje ir Persijoje įgavo polinkių nuolaidžiauti savo norams. Jei šiame gyvenime šie polinkiai nebūsią nugalėti, tikėtina, kad jie taps nežaboti.
Kartą skaitydamas įrašus, Keisis mažiausiai septynis kartus priminė Džimio tėvams, koks svarbus jų vaidmuo vedant šį vaiką ir rodant jam kelią. Berniukas buvo smalsus ir nepaprastai domėjosi žmonėmis bei jį supančiu pasauliu. Neigiamai paskatintas, šis polinkis sukurtų konfliktišką, linkusią ginčytis asmenybę, priešginą. Vaiko protiniai gabumai buvo labai dideli, tačiau jie galėjo duoti ir naudos, ir pridaryti bėdų - nelygu kaip jis, Džimis, bus auklėjamas. Dar Džimio įrašuose buvo pasakyta, kad jis priklauso pasauliui ir „visus žmones vienodai gerbs". Kaip matome, skaitymai vaikui pranašavo nepaprastą ateitį.
Kaip jau žinome, praėjus vos dviem mėnesiams po Džimio gimimo, 1936 metų rugpjūtį, dėl tarpusavio nesutarimų berniuko motina savo vyrą paliko. Trumpam Mere išsivežė sūnų į Ohają. Netrukus pora susitaikė, tačiau jų problemos liko neišspręstos. Po Džimio gimimo praėjus vienuolikai mėnesių, į nedarnų jo tėvų gyvenimą dėmesį atkreipė artimieji. 1937 metų gegužę berniuko teta rašė: „Jo tėvams pavyko likti kartu, nors dažnokai tarp jų įsiliepsnoja vaidai. Aš tiesiog meldžiuosi ir laukiu." Jų tarpusavio trintį didino abipusis užsispyrimas ir piktnaudžiavimas alkoholiu.
1940 metais Džimis pradėjo lankyti vaikų darželį ir jam tai labai patiko, tačiau netrukus jo tėvai vėl išsiskyrė ir mama išsivežė vaiką į Ohają. Gegužės mėnesį pora trečią kartą susitaikė, šeima išsikraustė gyventi į Alabamą. Tais pačiais metais juos aplankė artima šeimos draugė iš Virdžinijos. Pamačiusi mažąjį Džimį ir grįžusi namo, draugė Benui parašė:
Viliuosi, [Benai], tu nepamanysi, kad aš kišuosi ne j savo reikalus, išsakydama mintis, kilusias apsilankius jūsų namuose... Man labai norėjosi pasiimti [Džimį] namo su savimi, bet vargu ar turiu teisę taip pasielgti [...] kaip žinai, mes visi čia labai juo rūpinamės, tarsi jis būtų mūsų, ir sakau tai todėl, kad man nerimą kelia jo sveikata.
Pranešimas apie 391-1 atvejį
Per Kalėdas Mere ir Benas jau vėl buvo persiskyrę. Džimio mama išsivežė jį į Ohają. Po poros mėnesių ji rašė:
Mano dvasinė būsena baisi. Manau, kad pasielgiau teisingai, vis dėlto jaučiu, kad jis [Benas] ir aš nepateisinome vienas kito vilčių. Neabejoju, kad galėjome vienas kitam būti naudingesni. Dabar jau per vėlu, todėl turime išsaugoti bent tai, kas liko geriausia. Kartais atrodo, kad jį myliu ir jo ilgiuosi, o kartais vėl apima apmaudas.
Tą patį mėnesį Benas taip pat parašė laišką:
Mano gyvenimas buvo tikras kratinys ir, savaime suprantama, yra daug dalykų, kurių aš gailiuosi, ypač savo berniuko, bet apie tai verčiau net negalvoti, nes iki sąlygų, kuriomis norėčiau gyventi, dar labai ilgas kelias.
Po dviejų mėnesių Benas kalbėjo vienam savo draugui: „Bijau, padariau didelę klaidą, kad nepaėmiau iš jos [Džimio]."
Mere ir Benas oficialiai išsiskyrė 1942 metais. Benas kuriam laikui išvyko į užsienį, o Mere iš paskutiniųjų stengėsi susitvarkyti su sūnaus auklėjimo problemomis, deja, jai ne visada sekėsi. Kai Džimiui sukako šešeri, jam vėl buvo skaitomi įrašai. Šeimos draugė, kuri rūpinosi berniuku jau kelerius metus, ėmė ieškoti galimybių išsiųsti šį į prestižinę mokyklą šiaurės rytuose. Mere dabar prašė patarimo, ar pritarti tokiam draugės sumanymui, ir Keisis padrąsino ją suteikti savo vaikui taip reikalingą saviraiškos galimybę. Berniuko gabumai buvo akivaizdūs. Keisis pridūrė, kad parinkta mokykla buvo beveik ideali - „tokia gera, kokią tik galima įsivaizduoti" - ir pabrėžė: „PAGALVOKITE, KĄ ŠI ESYBĖ GALI REIKŠTI DAUGYBEI KITŲ" (1208 - 18). Tačiau netrukus Mere persigalvojo. Šeimos draugė apie tai kalbėjo:
[Džimio] motina išsigando, pasakė, kad negali įsivaizduoti, jog jis, toks mažas, bus taip toli nuo jos. Sunku pasakyti, kas čia atsitiko, ir tikėkimės, kad ji to niekada nesigailės. Aš nusivylusi, nors nenustebinta, vis dėlto kai viską derinau, ji mielai sutiko. Nežinau, kas jai šovė j galvą.
Pranešimas apie 1208 - 1 atvejį
Tų pačių metų spalį motina išsiuntė Džimį gyventi pas jo tetą (Beno seserį) Klarą (Clara) į Virdžiniją. Šis sumanymas buvo kur kas geresnis. Džimis labai mylėjo Klarą (ir ji jį), jam patiko gyventi pas ją. Taip pat jam gerai sekėsi mokykloje, jį vertindavo gerais pažymiais. Laisvalaikiu jis mėgo piešti. Tačiau po keturių mėnesių Džimio mama panoro, kad sūnus grįžtų. Jis grįžo ir ėmė lankyti vietos mokyklą, bet čia jau nebuvo toks laimingas. Jo pažymių knygelėje ėmė rastis pastabų, kad jis dažnai erzina kitus mokinius ir triukšmauja klasėje.
Po aštuonių mėnesių Merės nuomonė pasikeitė, ir Džimis vėl buvo išsiųstas pas tetą, tačiau 1944 metas jis grįžo. Kitus dvejus metus berniukas daugiausia gyveno su motina, bet vis tiek taip dažnai buvo kilojamas iš valstybinių mokyklų į privačias, kad retai kada išbūdavo vienoje vietoje ilgiau nei kelis mėnesius.
Nepaisydami savo buvusio bendro gyvenimo istorijos, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Džimio tėvai vėl susituokė. Santuoka tetruko mėnesį. Abiem kėlė problemų alkoholis (dar aštresnių nei prieš kelerius metus), ir jie skubotai išsiskyrė. 1947 metais Džimis tris kartus pakeitė mokyklą ir mokėsi taip blogai, kad mokytojai rekomendavo jam pakartoti penktos klasės kursą. Džimis grįžo gyventi pas tetą. Laiko tarpas nuo 1947 metų rugsėjo iki 1948 metų gegužės buvo vienintelis, kai jis galėjo „likti vietoje" ir užbaigti mokslo metus toje pačioje mokykloje, kurioje juos buvo pradėjęs.
1948 metų gegužę jo motina ištekėjo už kito vyro, ir Džimis grįžo į Ohają gyventi pas ją. Ir ši santuoka (jo motinos ketvirtoji su trimis vyrais) truko neilgai. Tarp dvyliktų ir tryliktų gyvenimo metų vaikas buvo stumdomas iš vietos į vietą. Galiausiai jis vėl grįžo pas tetą Klarą.
1951 metais, kai Džimiui buvo penkiolika, teta rašė: „Kaip žinote, šis jo amžiaus tarpsnis yra lemiamas. Aš negaliu pakeisti abiejų tėvų, bet stengiuosi kiek galėdama." Ji taip pat pažymėjo, kad nors jis nebuvo geras mokinys, jam puikiai sekėsi sportas ir jį labai domino muzika bei menas.
1953 metais, kai jam buvo septyniolika metų, užuot lankęs vasaros mokyklą, kad išmoktų dalykus, kurie buvo blogai įvertinti, Džimis Hamiltonas su draugužiu pabėgo į Floridą. Ten jiedu apsivogė, juos nutvėrė, tačiau nenubaudė, nes įsikišo šeimos draugai, be to, abu berniukai buvo nepilnamečiai.
1955 metais Džimis įstojo į jūrų pėstininkų korpusą. Priėmimo komisijos karininkas konstatavo, kad jaunuolis nusipelnė aukščiausio įvertinimo iš visų naujokų, pašauktų tame mieste. Džimiui labai patiko tarnauti laivyne, vaikinas aplankė daugybę šalių ir patvirtino Edgaro Keisio teiginį, kad Jis priklausys [...] pasauliui (1208 - 1)." Iš Japonijos jis rašė savo tetai: „Norėčiau, kad galėtum [...] aplankyti Japoniją- tai tokia nepaprasta šalis [...] Nežinau, kodėl tarp šitų žmonių taip gerai jaučiuosi." Užsienio kalbos Džimiui sekėsi lengvai.
Džimio tėvas per visus tuos metus sūnų matė tik vieną kitą kartą, tačiau kai šiam buvo beveik dvidešimt, jis parašė laišką:
Mudu linkėjome tau kur kas geresnio gyvenimo, nei kad tu turėjai, tačiau mums tuo metu buvo svarbiausia mūsų pačių smulkūs, nereikšmingi vaidai ir nesutarimai. Dabar nebeatrodo, kad tai svarbu, tačiau tavo gyvenimą pakeisti jau sunku. Kai abu turėjome būti su tavimi, mes buvome kažkur kitur. Tu visa tai žinai, bet noriu, kad žinotum, jog aš taip pat žinau ir viską suprantu. [...]
1960 metais Džimio tėvai aptarė galimybę dar kartą susitaikyti, bet to niekada neįvyko. Benas vedė kitą moterį, tačiau vėliau išsiskyrė ir su ja.
Baigęs tarnauti jūrų pėstininkų korpuse, Džimis persikėlė į Los Andželą ir įsitaisė groti viename orkestrėlyje kontrabosu. Paskui jis grojo džiazo ansamblyje ir, pasak jo tetos, „mėgavosi bohemišku gyvenimu". 1959 metais Džimis Floridoje ėmė prekiauti radijo ir televizijos programomis. Metų pabaigoje jis grįžo į Virdžiniją ir kiekvieną laisvą minutę praleisdavo repetuodamas su džiazo grupe. 1960 metais jis vedė. Žmona nutraukė jo muzikinę karjerą -ji pareikalavo, kad vyras „surimtėtų". Po dvejų metų jiems gimė sūnus. Per tą laiką jis du kartus buvo užsirašęs į teisės kursus, bet abu kartus nesugebėjo jų baigti. 1963 metais Džimis tapo drabužių parduotuvės direktoriaus pavaduotoju. Kitais metais jis vėl grįžo prie savo seno pomėgio - meno, tikėjosi įstoti į vakarinę mokyklą, tačiau jo planai niekada nebuvo įgyvendinti. 1965 metais Džimis su pirmąja žmona išsiskyrė.
1966 metais Džimis Hamiltonas antrąkart vedė ir grįžo dirbti į drabužių parduotuvę. Tai pačiais metais jo motina Mere pareiškė, kad jei prieš dvidešimt metų ji būtų buvusi išmintingesnė, tai būtų išsaugojusi savo santuoką su Benu. 1967 metais Džimis ir jo antroji žmona susilaukė vaiko, tačiau po metų jie išsiskyrė. Paskui jis išsikėlė į Vašingtoną ir ėmė vadovauti nedidelei brangių moteriškų drabužių parduotuvei. Teta Klara pasakojo, kad jos sūnėnas kurį laiką ieškojo psichologo pagalbos. Jis norėjo, kad šis padėtų jam „suprasti save". Galiausiai Džimis vedė trečią kartą ir trečią kartą išsiskyrė.
1970 metų rudenį Džimis Hamiltonas išvyko į Graikiją. Savo tetai jis rašė: „Man čia patinka. [...] Čia žmonės vieni kitus myli, nuoširdžiai bendrauja, neapsimetinėja. [...] Sunku net apsakyti šio naujojo mano pasaulio grožį." Lapkritį jis persikėlė į Italiją, o gruodį iškeliavo į Ispaniją ir Afriką. O paskui Džimis grįžo į Virdžiniją ir dirbo įvairius darbus drabužių prekybos ir restoranų versle. Jis buvo gražus, mokėjo bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis, jį visi mėgo, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido bandydamas pažinti save. Kartą vienas jo draugas pasakė tetai, kad visi aplinkui matė, kokios fantastiškos yra Džimio galimybės, tačiau paties Džimio nuogąstavimai ir konfliktiška prigimtis vedė jį į pražūtį. Jis niekada netapo politiku, kaip kad buvo išpranašavęs Edgaras Keisis.
Vis dėlto svarbu pažymėti, kad Džimis buvo pats savo likimo šeimininkas. Jo paties ir jo šeimos narių priimti sprendimai padėjo jam išgyventi potyrius, kurie vis tiek buvo naudingi sielai. Jis pats kūrė savo asmeninę tikrovę. Džimis realizavo tas akašos įrašuose užfiksuotas savo galimybes, kurias jam leido realizuoti jo auklėjimas, jo praeitis ir elgesys dabartiniame gyvenime. O individo elgesys dabartinėse situacijose galų gale lemia jo rytojų.
Kitas įdomus atvejis - tai Patriko Tompsono (Patrick Thompson) [641] istorija. Keisis Patrikui skaitė įrašus, kai šis buvo keturiolikos metų amžiaus. Ankstyva tėvo mirtis privertė jaunuolį eiti dirbti, kad padėtų našlei motinai ir jaunesniajai seseriai. Nors šeimą slėgė finansinės problemos, o Patriką - sunki atsakomybės našta, motina tvirtino, kad ,jis niekada nesiskundžia". Patrikas pardavinėjo laikraščius mažame Alabamos miestelyje. Vyresniosios sesers paragintas, 1927 metais Patrikas nusprendė išgirsti, kas apie jį sakoma įrašuose, ir Keisis jam juos perskaitė.
Ne pagal metus subrendusį Patriką kamavo virškinimo problemos - kitų nusiskundimų jis neturėjo. Kai tik suvalgydavo aštraus ar saldaus maisto, jis apsirgdavo, jį imdavo pykinti, todėl savo patiekalus jis turėdavo rinktis labai atsargiai. Tačiau Patrikas nelaikė šio negalavimo nepatogumu ir paprasčiausiai priėmė jį kaip normalų dalyką.
Keisis pradėjo jaunuoliui skaitymą teigdamas, kad dauguma Patriko talentų ir potraukių dar pasireikš; tačiau jie neabejotini ir pradės ryškėti „pasitelkus valią". Dar Patrikui buvo pasakyta, kad vienas jo privalumų yra tas, jog jis nelinkęs pykti ir greitai susidraugauja; ir esą jam labiausiai seksis verslo santykiai, susiję su prekyba. įrašai pranašavo, kad jis „šiame gyvenime pelnys didesnę sėkmę ir sėkmingiau tobulės, bendraudamas su žmonėmis kaip VERSLININKAS, ypač medžiagų, drabužių ar panašiame versle". Jo įgimti gabumai, kaip tvirtino Keisis, ypač galėsiantys pasitarnauti parenkant žmonėms rūbus. Patrikui taip pat buvo pasakyta, kad jis yra labai dvasingas, todėl tikrą pasitenkinimą jam teiksią tie dalykai, kurie padės „susiderinti su Dievu".
Drabužininko talentas jau buvo akivaizdus jam gyvenant Prancūzijoje - ten jis buvo vienas iš Liudviko XIII dvariškių ir tarnavo karaliaus drabužinėje. Tuo pačiu laikotarpiu susiformavo ir jo gebėjimas akimirksniu apibūdinti kiekvieno žmogaus aprangą: Patrikui užtekdavo tik trumpai pabūti kambaryje, ir jo atmintis užfiksuodavo visas ten buvusių žmonių drabužių detales. Keisis pridūrė, kad šis jo gebėjimas išliko todėl, kad jam iš prigimties patinka audiniai ir apdarai.
Tie patys Patriko gebėjimai buvo akivaizdūs ir dar anksčiau - senovės Egipte, kur jis siuvo drapanas įvairioms žmonių grupėms ir atskiriems žmonėms, kad šie tokiu būdu galėtų išsiskirti iš kitų. Audiniais ir iš jų siuvamais apdarais Patrikas Tompsonas domėjosi dar gyvendamas Atlantidoje.
Prieš pradėdamas skaityti Patrikui įrašus, Keisis apie jaunuolio virškinimo sutrikimus nieko nežinojo, - šią informaciją jis rado įrašuose. Jaunuolis buvo perspėtas nepiktnaudžiauti maistu ar gėrimu. Veikiausiai toks jo jautrumas buvo ankstesnio elgesio padarinys. Prancūzijoje, kai Patrikas buvo karaliaus drabužinės tarnas, nuolatinis persivalgymas jam buvo išties rimta problema. Be to, gyvendamas Persijoje jis buvo dvaro gydytojas ir taip pat piktnaudžiavo maistu bei kitais malonumais. Akašos įrašuose buvo nurodyta, kad dabartiniame gyvenime jis turi galimybę šią silpnybę įveikti.
Nors Patrikui skaitymas pasirodė įdomus, jis visiškai netroško ieškoti darbo drabužių pramonėje ir toliau pardavinėjo laikraščius. Dirbdamas ir drauge atlikdamas šeimos galvos pareigas, Patrikas įgijo vidurinį išsilavinimą - septyniolikos jis baigė mokyklą. Jis svajojo apie universitetą, tačiau tai buvo neįmanoma, nes reikėjo išlaikyti motiną ir seserį.
Dvidešimt vienerių Patrikas buvo paskirtas laikraščio platinimo skyriaus vadovo pavaduotoju. Kadangi jo alga buvo kukli, jis vijo šalin bet kokias mintis apie vedybas ir apie savo šeimą. Padėtis buvo prasta dar ir todėl, kad jis finansiškai rėmė savo vyresniąją seserį, nes jos vyras tada niekur nedirbo. Tuo metu Keisio asociacijai Patrikas atsiuntė pranešimą apie tai, kaip klostosi jo gyvenimas.
Patrikas Tompsonas rašė, kad jis išties galvoja keisti profesiją tačiau drabužių verslas jo nedomino, netgi nebuvo pasitaikę galimybių įsidarbinti šioje srityje. Jis stebėjosi, kodėl įrašai jam rekomendavo veiklą, kuri jo visiškai netraukė. Kelerius metus jis ieškojo geriau apmokamo darbo, išbandė net mašinraštį ir buhalteriją, tačiau kol kas jam nesisekė. Ieškodamas patarimų, kaip pasielgti dabartinėmis aplinkybėmis, Patrikas paprašė, kad Keisis jam vėl paskaitytų įrašus.
Jis paklausė: „[...] ir kokioje profesinėje veikloje geriausiai galėčiau panaudoti savo gebėjimus? (614 - 3)" Keisis jam priminė: „Kaip sakyta, veikloje, susijusioje su audiniais ar drabužių dėvėjimu." Nesuprasdamas, kodėl įrašai atkakliai ragina imtis visai svetimos jo širdžiai veiklos, Patrikas vis dėlto paklausė, kur jis galėtų tokį darbą susirasti. Buvo atsakyta, kad reikalingus ryšius jis ras per „dabartinius draugus".
Neabejodamas Edgaro Keisio žodžiais, tuoj po skaitymo Patrikas nutarė parašyti visiems pažįstamiems, kurie buvo susiję su drabužių verslu. Jis siuntė prašymus asmenims ir bendrovėms, nurodydavo savo kvalifikaciją bei darbo patirtį ir pridurdavo, kad „siekia pakeisti darbą ir tapti prekiautoju drabužiais". Trejus metus jo pastangos buvo perniek. Patrikas vertėsi uždarbiaudamas restoranuose ir dirbdamas laikraščio redakcijoje. Pagaliau 1939 metų pavasarį, kai jam suėjo dvidešimt ketveri, ilgai lauktas lūžis įvyko.
Kada jis lankėsi viename dideliame mieste, vyresnioji sesuo paskatino jį aplankyti tolimus šeimos draugus. Šie draugai žinojo apie Edgarą Keisį, jiems taip pat buvo skaityti įrašai. Be to, jau trys šios šeimos kartos sukosi drabužių versle - siuvo uniformas. Patrikas papasakojo, kad Keisis jam taip pat yra skaitęs įrašus ir kad jis net keliskart pabrėžė, jog jo, Patriko, pašaukimas yra dirbti su apranga. Šeimininkams nebereikėjo jokios papildomos rekomendacijos. Jie nedelsdami pasiūlė Patrikui dirbti keliaujančiu prekybos agentu ir patikėjo jam teritoriją keliose Pietų valstijose. Jis tapo jauniausiu bendrovės darbuotoju.
Patrikui nauja veikla pradėjo sektis. Jis mėgo žmones ir darbas su audiniais bei drabužiais jam buvo iš tiesų prie širdies. Tačiau jį greitai ėmė gąsdinti žiaurūs verslo metodai ir slapti sandėriai, kurie, kaip pasirodė, buvo jo naujosios veiklos dalis. Toks elgesys su žmonėmis jam buvo svetimas. Norėdamas įsitikinti savo abejonių pagrįstumu, Patrikas netrukus paprašė, kad Keisis jam darkart paskaitytų akašos įrašus. Tačiau {rašuose buvo sakoma: „Vis dar rodoma, kad ta veikla esybei tinkamiausia, su tokiais ryšiais esybė gali geriau realizuoti savo gebėjimus [...] siūdama drabužius, apdarus [...] (614 - 6)." Keisis paskatino Patriką sutelkti dėmesį į savo paties dvasinį idealą ir visada turėti galvoje, kad yra visai nesvarbu, kaip su juo elgiasi kiti - svarbu tik tai, kaip jis pats elgiasi su kitais: „Ne tiek noras, kokie turėtų būti kiti, arba ką norėtum, kad jie tau darytų, kiek tai, ar tavo materialioji, arba kasdieninė, veikla - elgesys su savo artimu - atitinka tavo dvasinį idealą."
Tais pačiais metais Patrikas prisipažino vyresniajai seseriai, kad Keisio patarimas visiškai pakeitė jo požiūrį į verslo pasaulį. Jis kalbėjo, kad tai padėję jam naujai pažvelgti į kiekvieną žmogų, ar jis būtų sunkiai sukalbamas klientas, ar nelegaliai prekiaująs konkurentas. Patrikas buvo patenkintas savo darbu, jo piniginiai reikalai nepaprastai pasitaisė. Per vienerius darbo metus jis pasiekė labai daug, o jo darbdaviai pastebėjo, jog taip elgtis su klientais niekada nemokėjo net labiausiai patyrę jų pardavėjai.
Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Dėl alergijos maistui ir virškinimo sutrikimų Patrikas buvo priskirtas 4-F mobilizacinei kategorijai ir nusiųstas tarnauti į šauktinių centrą kur rūpinosi uniformomis. Kas savaitę jis aprengdavo daugiau nei pusantro tūkstančio karininkų. 1944 metais, kai pagaliau tapo aišku, jog gali išlaikyti ne tik motiną, bet ir savo šeimą, jis vedė. Jam buvo trisdešimt vieneri - tais laikais gana vėlus amžius tuoktis. Pasibaigus karui, jis grįžo į savo buvusias pareigas drabužių versle.
Patrikas su žmona užaugino tris vaikus, mylėjo darbą ir šeimą visą gyvenimą rėmė savo bažnyčią ir Edgaro Keisio asociaciją (A.R.E.). 1965 metais, būdamas penkiasdešimt dvejų, Patrikas Tompsonas su šeima apsilankė Asociacijoje. Jis papasakojo, kad štai jau dvidešimt penkerius metus sėkmingai darbuojasi savo bendrovėje ir šiuo metu yra jos atstovas Niujorke. Patrikas pareiškė, kad jei ne E. Keisio duoti patarimai, jis niekada nebūtų užsiėmęs veikla, kuri dabar jam teikia tiek pasitenkinimo. Dabar jis vadovavo mažmeninės prekybos sektoriui.
1971 metais Patrikas Tompsonas Asociacijai parašė dar vieną pranešimą. Daugiau nei trisdešimt metų išdirbęs uniformų siuvimo versle, penkiasdešimt aštuonerių jis išėjo į pensiją. Karjeros pabaigoje dėl savo mokėjimo bendrauti su žmonėmis jis tapo atsakingas už pardavėjų rengimą visiems po šalį išsibarsčiusiems prekybos taškams. Kaip kad prieš daug metų buvo išpranašavęs E. Keisis, Patrikas turėjo ypatingą talentą dirbti su drabužiais ir žmonėmis. Išėjęs į pensiją, jis dalį dienos ėmė prekiauti nekilnojamuoju turtu.
Vėliau, pateikdamas galutinę ataskaitą apie Edgaro Keisio prieš dešimtmečius jam suteiktos informacijos tikslumą, Patrikas konstatavo, kad „skaitymai padėję jam geriau suprasti savo gyvenimo tikslą kaip galimybę tobulėti ir tai įvykdyti [...] Skaitymai padėję suvokti, kad verslo santykiai duoda didžiulę galimybę padėti žmonėms." Visi Patriko draugai ir pažįstami tvirtino, kad jis buvo ištikimas savo dvasiniam idealui ir nepaprastai puikiai mokėjo atiduoti kitiems visa geriausia, ką turėjo savyje.
Paskutinė yra Lusilės Viljams (Lucille Wiliams) [499] istorija. Lusilės tėvai domėjosi Edgaro Keisio gebėjimais ir užsakė skaitymus savo dukrai bei kitiems šeimos nariams. Jai tuo metu buvo dvidešimt dveji. Užaugusi turtingoje šeimoje, Lusilė laikė save Niujorko diduomenės atstove ir, atrodo, mėgavosi visais privalumais, kuriuos galima buvo nusipirkti už pinigus. Skaitymas jos rimtai nedomino, net po daugelio metų, duodama interviu vienam laikraščiui (straipsnis vadinosi Menininkė įgyvendina Keisio pranašystę), ji korespondentui kalbėjo, kad „tuo metu jai tai nieko nereiškę, pro vieną ausį įėję, pro kitą išėję".
Lusilės įrašai teigė, kad ji buvo miela ir draugiška, labai domėjosi žmonėmis, o meilės reikaluose buvo sentimentali. Praeityje ji gyvenusi kolonijinėje Amerikoje, Romoje, Graikijoje ir Egipte. Ji padėdavusi sutarti ir bendrai dirbti skirtingų rasių žmonėms. Dar ji buvusi mokytoja, nepaprastai gerai mokėjusi padėti žmonėms visam laikui pakeisti savo gyvenimą, be to, jos siela turėjusi įgimtų gebėjimų gydyti.
Keisis pridūrė, kad ji nuoširdžiai domisi dvasiniais dalykais ir myli gamtą bei muziką. Skaitymas užsiminė, kad jos gyvenime įvyksiąs posūkis ir ji labai įsitrauksianti į „meną bei jo santykį su žmonių veikla". Keisis pasakė, kad ją sužavėsianti „vitražo technika ir šviesos žaismas stiklinėje prizmėje". Lusilė jai suteikta informacija nesusidomėjo, perdavė ją tėvams, o šie atidėjo į šalį. Po šešių mėnesių moteris ištekėjo ir pradėjo šeimyninį gyvenimą, tačiau patenkinta buvo neilgai.
Kai Lusilės vaikams suėjo treji ir ketveri metai, nors ir laimingai ištekėjusi, ji pajuto poreikį realizuoti kitus savo gebėjimus - net tik žmonos ir motinos. Vėliau Asociacijai ji rašė: „Ieškojau, kas galėtų išsaugoti mano sielą gyvą." Galiausiai ji pasijuto „vedama už rankos" į Krikščioniškosios moterų sąjungos rengiamus vitražo technikos kursus. Tuo metu apie vitražą literatūros buvo mažai, bet Lusilė susipažino su keliais šios srities meistrais, perėmė jų žinias ir po kiek laiko jau pradėjo šio dalyko mokyti pati. Ji pamilo vitražo meną kaip veiklą, reikalaujančią meilės.
Po daugelio metų, kai jos motina jau buvo mirusi, Lusilė aptiko Edgaro Keisio jai skaitytą informaciją, perskaitė ją dar kartą, dabar jau įdėmiau, ir apstulbo. Ėjo 1946 metai, trys didžiosios jos gyvenimo meilės, greta šeimos, buvo vitražas, muzika ir gamta - kiekviena iš jų paminėta skaityme. Laikui bėgant, Lusilė išgarsėjo kaip puiki vitražinių langų kūrėja. 1977 metų kovą ji pranešė Asociacijai apie savo gyvenimo įvykius: „Jums gali būti įdomu, kad aš savarankiškai išmokau vitražo meno ir sukūriau savo originalią techniką, kuri iš esmės skiriasi nuo kitų autorių darbų tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Europoje. Apie mano techniką rašyta ne vienoje knygoje ir ne viename žurnale [...]"
Lusilė toliau pasakojo, kad ji mokėsi vokalo ir baleto, kad skambino pianinu ir grojo vargonais, - žodžiu, ji „negalėjusi gyventi be muzikos". Ji taip pat prižiūrėjo didelį sodą, kuriame augino vaisius ir daržoves be chemikalų. Keli jos vitražai buvo laimėję Korkorano meno galerijos ir Smitsono instituto apdovanojimus. Kadangi E. Keisis taip tiksliai buvo apibūdinęs jos ateitį, 1977 metų rugpjūtį Lusilė su vyru apsilankė Asociacijoje -ji ketino padovanoti šiai organizacijai du vitražinius langus ir dabar jai reikėjo sužinoti jų būsimuosius matmenis. Kiekvienas pagamintas langas buvo sudarytas iš trijų dvidešimties pėdų ilgio plokščių ir svėrė tris šimtus svarų. Lusilė mirė 1992 metais, sulaukusi aštuoniasdešimties. Jai skirtas nekrologas yra paskutinis pranešimas jos byloje:
Kovo 4 d. Grinvičo ligoninėje sulaukusi 80-ties natūralia mirtimi mirė Lusilė Viljams, visoje šalyje žinoma vitražo menininkė. Grinviče gyvenusi 33 metus, ji kūrė vitražinius langus iki pat savo mirties. Jos paskutiniai darbai buvo du langai Šventojo Guodėjo bažnyčioje Kenilvorte, Ilinojaus valstijoje. Laikoma abstraktaus vitražinių langų pioniere ir novatore, ponia Viljams gaudavo užsakymų savo langams iš tokių tolimų šalių kaip Saudo Arabija ir Indija. Vitražiniuose languose paprastai vaizduojamos Biblijos scenos, tačiau jos darbai yra abstraktūs, juos sudaro jvairiausių formų ir spalvų skirtingos rūšies stiklo sluoksniai. Ji dėstė Grinvičo krikščionių moterų sąjungoje, jos kūryba buvo eksponuojama Grinvičo meno draugijos ir Stemfordo meno asociacijos rengiamose ekspozicijose. Lusilė Viljams buvo ne kartą aukščiausių vertinimų sulaukusi Amerikos vitražo asociacijos narė. Jos vitražai jrengti Grinvičo krikščionių moterų sąjungoje, Grinvičo bibliotekoje, Šv. Jono episkopalinėje bažnyčioje Stemforde, Nacionalinėje katedroje Vašingtone, Konektikuto slaugos ligoninėje Brenforde, Konkordijos kolegijoje Bronks-vilyje, Niujorko valstijoje, ir Tyrimo ir nušvitimo asociacijos centre Virdžinija Byče, Virdžinijoje. Be to, jos darbai eksponuojami nuolat veikiančioje stiklo parodoje Korningo muziejuje, Niujorko valstijoje.
Pranešimas apie 499 - 2 atvejį