O kaipgi pati Velykų sala? Tegul per tūkstantmečius nuo žmonių pasirodymo Okeanijoje jos kranto linija „nenuslūgo nė per jardą", kaip teigia okeanografas Čabas. Bet juk galėjo aplink ją būti salų, ir net gyvenamų, kurias matė kapitonas Deivis! O gal, kaip mano dauguma šiuolaikinių mokslininkų, taip pat ir Turas Hejerdalas, Deivis bus matęs kokias nors kitas Polinezijos salas, pavyzdžiui, Mangarevą ir Timoję, kurių išvaizda labai panaši į jo nupasakotą.
Okeanografai sako, jog plačioje Ramiojo vandenyno pietryčių dalyje (tenai, kur yra Velykų sala) dugnas „nepaprastas daugeliu atžvilgių". Čia plutos storis ne 3—5 kilometrai, kaip tikros vandenyninės, o 20—30 kilometrų, tai yra beveik toks pat, kaip žemyninės. Čia taip pat yra stiprių žemės drebėjimų centras. Pagaliau Velykų saloje geologai rado uolienų (pavyzdžiui, riolitų), kurios labai retos Ramiajame vandenyne ir būdingos veikiau salų lankų ugnikalniams, negu atviroms vandenynų dalims. Velykų sala yra didžiulėje Ramiojo vandenyno Rytų pakilumoje, jaunos geolo ginės struktūros darinyje, kuris ligi šiol tebėra aktyvus. (Ta pakiluma — didžiulė povandeninė šalis, išsišovusi nuo vandenyno dugno į 2—3 kilometrų aukštį. Jos plotis — 2000—4000 ir ilgis — maždaug 15 tūkstančių kilometrų. Taigi kone ištisas žemynas!)
„Rytų Ramiojo vandenyno reljefas ir struktūra, taip pat gretimos sausumos dalies struktūra ėmė formuotis, matyt, ankstyvajame terciare ir ligi šiol tebėra tektoniškai aktyvi", — rašo geriausias povandeninio Pacifiko specialistas profesorius Menardas. Dauguma mokslininkų sutaria, kad Velykų salos rajone kadaise būta sausumos — gal didelio masyvo, o veikiau — grupės salų, paskui nugrimzdusių į vandenyno dugną. Bet kada tai atsitiko? Tų pačių specialistų nuomone, — labai seniai, tada, kai dar nebuvo žmogaus, arba, geriausiu atveju, paskutinio ledynmečio pabaigoje, tai yra prieš 10—12 tūkstančių metų. Velykų salos kultūra nėra tokia žila. Seniausi žmogaus gyvenimo ženklai paslaptingojoje saloje siekia IV, mūsų eros amžių.
Galimas daiktas, IV mūsų eros amžius — ne pats seniausias, ir ateityje archeologams gal pavyks rasti žymių, kad Velykų saloje žmonių būta kur kas seniau. Ir vis dėlto aišku, kad žmogus čia atsirado maždaug prieš pat mūsų eros pradžią, galimas daiktas, prieš kelis šimtmečius, bet nieku būdu ne tūkstantmečius ligi jos pradžios. Didžiosios permainos, kurios dėjosi mūsų planetoje prieš 10—12 tūkstantmečių, kai pasibaigė pastarasis ledynmetis, ko gero, ir yra susijusios su Velykų salos ir aplinkinio Pacifiko geologine istorija, bet negali išaiškinti jos nuostabios kultūros mįslių... Ir vis dėlto esama faktų, kurie verčia vėl prisiminti Menzbirio, Brauno ir Zubovo hipotezes.
Vienintelis iš europiečių, kuris galėjo matyti kohau rongo rongo lentelių ne 12—20 (tai viskas, kiek jų dabar yra muziejuose), o daug daugiau, buvo misionierius Eženas Eiras. Ir jis sako, jog „visuose namuose" buvusių lentelių hieroglifai vaizdavę „saloje nežinomus gyvūnus". Veikiai šimtai ar net tūkstančiai neįkainojamų Velykų salos rašto paminklų buvo sunaikinta. Ir kai menkos jų nuotrupos pateko į rankas pirmajam kohau rongo rongo rašto tyrėjui, vyskupui Tepanui 2osanui, tai šis neberadęs jose nei pavaizduotų Velykų saloje nežinomų gyvūnų, nei „jokių kitų vertingų senovės žymių, apie kurias kalbėjo brolis Eženas Eiras". Žosanas padarė išvadą, kad senovės lentelės žuvusios: „Kokia nelaimė, kad nė viena lentelė neišliko ligi mūsų laikų! Tos, kurias aš išgelbėjau, buvo, matyt, nesenos, jos man įkvėpė mintį, kad tai tik senojo rašto liekanos."
Kohau rongo rongo rašmenys neiššifruoti ligi pat šiol. Todėl galime tik spėlioti, ką reiškia tie keisti hieroglifai. O spėlioti, kas buvo tos sudegintosios lentelės, galima amžinai — ir, savaime suprantama, bergždžiai. Visiškai galimas daiktas, kad misionierius Eiras, menkas senovės rašto mokovas, suklydo, ir iš tiesų sunaikintų lentelių hieroglifai reiškė tą patį, ką ir išlikusiose ligi mūsų dienų (stilizuoti žuvų, paukščių, augalų, kulto ir buities reikmenų, ginklų, žmonių ir mitologinių būtybių piešiniai — tokia kohau rongo rongo ženklų katalogo tematika. Pats katalogas sudarytas pagal išlikusius tekstus). Juk jį lengvai galėjo suklaidinti ryklio dantimi kietame medyje raižytų hieroglifų sąlyginumas.
Bet štai kitas, toponimikos faktas. Velykų salos gyventojai savo tėvynę vadina Te Pito ote Henva (,,2emės centru"). Turo Hejerdalo akimis, „Velykų sala ir jos aukšta kultūra yra Rytų Ramiojo vandenyno senovės istorijos kertinis akmuo", nes «nė viena kita sala negalėjo ryžtis pasisavinti tokio skambaus vardo — „Žemės centras"». Galima aiškinti ir kitaip: daugelis genčių ir tautų, ypač gyvenančių atskirai nuo savo kaimynų, esti linkę savo tėvynę vadinti visatos centru (juk ir senovės judėjai Jeruzalės miestą vadino žemės centru!). Abu Velykų salos vardo aiškinimai labai panašūs i tiesą, bet... esama ir trečios vardo etimologijos, kuri sugalvota pačių saliečių, minima jų senovės padavimuose: prisiminkime milžiną Uvokę (arba: Vokę), sugriovusį didžiąją žemę, kurios atplaiša esanti Velykų sala, nuo to laiko vadinama Te Pito o te Henva, arba Žemės centras!
Teisybė, ilgą laiką buvo abejojama milžino Vokės legendos senumu. Juk pirmieji salos tautosakos rinkėjai jos net nemini. Tik tada, kai Velykų saloje apsilankė Braunas, uoliai ieškojęs paskendusio žemyno žymių, „pasakojimas apie vandenyno bangose žuvusią „didžiąją žemę" tvirtai įsišaknijo tautosakoje". Taip rašė šių eilučių autorius savo knygoje „Velykų salos milžinai", išėjusioje 1964 metais. Tačiau Vokės legendos senumą įrodo išanalizuoti sąsiuviniai, kuriuos surado Turas Hejerdalas, kai Velykų saloje dirbo Norvegijos archeologijos ekspedicija (knygoje „Aku aku" patraukliai pasakojama tų sąsiuvinių radimo istorija, o knygoje „Vienos teorijos nuotykiai" pateikta jų atradimo ir tematikos mokslinė ataskaita).
Sąsiuviniuose pasakojama, kaip Velykų sala buvusi apgyventa. Ten yra tekstas, kuris, matyt, buvo „elementorinis" — nuo jo pradėdavę mokytis kohau rongo rongo rašto, kol hieroglifų mokovai dar buvo gyvi. Tarp tų tekstų yra įrašas apie Vokę ir „Kajingą Nuinujį", tai yra „Didžiulę šalį". Štai kaip skamba pasakojimas apie Velykų salos sukūrimą, užrašytas viename Hejerdalo rastame sąsiuvinyje.
„Jaunikaitis Tėja Vaka byloja:
— Mūsų žemė pirmiau buvo didelė šalis, labai didelė šalis. Kukas paklausė jį:
— Kodėl šalis taip sumažėjo? Tėja Vaka atsakė:
— Į ją savo lazda trenkė Vokė. Jis trenkė lazda į Ohiro vietovę. Pakilo bangos, ir šalis pasidarė maža. 2monės ėmė ją vadinti Te Pito o te Henva. Vokė lazdą sulaužė į Pukans Puhipuhio kalną.
Tėja Vaka ir Kukas kalbėjosi Ko te Tomonga o Tėja Vakoje („Tėjos Vakos išlipimo į krantą vieta"). Paskui į krantą išlipo arikis (vadas) Hotus Matva ir apsigyveno saloje. Kukas tarė jam:
— Pirmiau ta žemė buvo didelė. Tėjos Vakos bičiulis tarė:
— Žemė paskendo. Paskui Tėja Vaka bylojo:
— Tos žemės vardas — Ko te Tomonga o Tėja Vaka. Arikis Hotus Matva paklausė:
— O kodėl žemė paskendo?
— Tai Vokė kaltas. Jis nugramzdino žemę, — atsakė Tėja Vaka. — Šalis gavo vardą Te Pito o te Henva. Kol Vokės lazda buvo didelė, žemė riedėjo i bedugnę. Pūkus Puhipuhis — toks tos vietos vardas, kur sulūžo Vokės lazda.
Arikis Hotus Matva tarė Tėjai Vakai: — Bičiuli, tai buvo ne Vokės lazda. Tai buvo dievo Makemakės žaibas.
Arikis Hotus Matva apsigyveno saloje". Čia tekstas baigiasi. Hotus Matva, arba „Hotus tėvas" — vardas, gerai žinomas Velykų saloje. Tai legendinis pirmasis čionykštis kolonistas, atplaukęs į Velykų salą iš rytų, iš tolimos Marajės Rengos žemės. Kukas — vienas iš septynių žvalgų, kuriuos, kaip sako padavimai, Hotus Matva pasiuntęs į Velykų salą, prieš leisdamasis į kelionę su šimtais savo žmonių. Makemakė — vyriausiasis Velykų salos dievas, žmogaus kūrėjas. Vienas jo ženklas buvęs žaibas. Tėjos Vakos vardas (kitose legendos versijose — Ratavakė, Ngatavakė) taip pat žinomas Velykų salos tautosakos tyrėjams. Nors, kaip teigia Velykų salos apgyvenimo legenda, sala buvusi tuščia, Hotaus Matvos pasiųsti žvalgai radę čia žmonių: vienas iš jų vardu — Tėja Vaka.
„Nutylėjimo figūra" vartojama ne tik diplomatų kalbose, bet ir tautosakos tekstuose, ir istorinėse legendose, taip pat ir Okeanijos gyventojų. Matyt, Velykų sala bus buvusi gyvenama seniai prieš atsikraustant Hotui Matvai, tačiau pirmieji kolonistai vėliau buvę visiškai „išbraukti" iš atminties, ir salos atradimo nuopelnas atiteko Hotui Matvai. Tokia išvada visų pirma buvo padaryta vien tik iš prasitarimo, iš paminėjimo kažkokių žmonių, kuriuos sutikę Velykų saloje Hotaus Matvos žvalgai. Tačiau archeologų kasinėjimai visiškai ją patvirtino. Jeigu tikėsime pirmojo salos valdovo Hotaus Matvos genealogija, tai jis atplaukęs čia XV, XIII, anksčiausiai— XI naujosios eros amžiuje. O sala, kaip žinoma, buvo gyvenama jau IV amžiuje!
Gal būt, Velykų salos sukūrimo mitas, kuris pacituotas ką tik, atspindėjo dviejų tradicijų kovą: Hotus Matva linkęs visus laimėjimus, taip pat ir „Žemės centro" sukūrimą, laikyti savo dievo Makemakės darbu. O senesniesiems gyventojams sala atrodė atlikusi nuo didelės žemės, kurią sugriovęs Uvokė (Vokė) ir nugramzdinęs į vandenyno gelmes! Taigi pirmieji kolonistai bene bus matę tame rajone dideles sausumas grimztant į jūros dugną? Juk archeologai ir istorikai per šimtmetį, praėjusį nuo sensacingų Šlimano kasinėjimų, išmoko pagarbiai ir įdėmiai žiūrėti į legendas ar padavimus, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodytų labai nepanašūs į tiesą. Okeanografai mano, kad sausuma Velykų salos rajone nugrimzdusi mažiausiai prieš milijoną metų, o paskutinį kartą smarkiai pakilęs vandenynas maždaug prieš 12 tūkstančių metų.
Saliečių padavimai taip pat pasakoja apie jūros tvaną. Vargu ar akmens amžiaus žmonės moderniais geofizikos metodais bus tyrę vandenyno dugną. Vargu bau jie žino ką ir apie ledynmetį. Logiškiau spėti, jog Velykų salos gyventojai bus matę, kaip grimzta sausuma... Taigi ne prieš milijonus metų, o kur kas vėliau — jau žmogaus atminime.
O jeigu taip, tai kitų Okeanijos salų gyventojų mitai ir legendos tikriausiai taip pat turi minėti tvanų ištiktas žemes. Ir ką pasakysi — kitų arti Velykų salos esančių (beje, „artumas" čia santykinis — šimtai kilometrų) Rytų Ramiojo vandenyno salų ir salynų gyventojų tautosaka, mitologija mini tvaną ir didelės žemės žuvimą.