Be abejo, data „200 milijonų metų" — gana apytikslė. Ji buvo apskaičiuota pagal šiuolaikinį nuosėdų sėdimo greitį Ramiojo vandenyno dugne, palygintą paskui su dabartiniu Ramiojo vandenyno dugno nuosėdų sluoksnio storiu (arba, kaip sako geologai ir okeanografai, — „galingumu"). Bet, deja, mes ligi šiol nežinome, ar visada, ar visose mūsų planetos raidos epochose nuosėdos sėdo vienodu greičiu. Antra vertus, jų sluoksnis galėjo per ilgus metus ir sutankėti, susispausti, „susigulėti", o tikslių duomenų, kad galėtume apskaičiuoti, kokia yra „sutankėjimo" ir tam tikro laiko tarpo proporcija, mes neturime. Todėl mokslininkai Ramiojo vandenyno amžių mėgina nustatyti kitais metodais. Pavyzdžiui, pagal laiką, per kurį vandenynai pasiekia dabartinį druskingumą. Skaičiavimai parodė: įas amžius tolygus 100—300 milijonų metų, tai yra vidurkis atitinka pirma minėtą datą. (Tačiau ir vėl kyla abejonių — juk mes nežinome, ar visada vienodai vandenynai „sūrėjo"!)
Jau cituotas F. Šepardas pažymi tokią įdomią aplinkybę: kad ir kiek Įvairių suakmenėjimų žemsiurbės ištrauktų iš vandenyno dugno ir nuo povandeninių kalnų viršūnių, vandenyno radinių amžius ne vyresnis už kreidos periodą. Separdo nuomone, tai „rodo, kad vandenynai, galimas i daiktas, nėra labai seni". Kreidos periodas prasideda prieš 140 milijonų metų ir trunka 70 milijonų. Taigi Ramusis vandenynas gali būti geru pusšimčiu milijonų metų jaunesnis, negu mano Menardas, ir jam ne 200, o maždaug 150 milijonų metų!
Kiti mokslininkai mano Ramųjį vandenyną esant jaunesnį. Pavyzdžiui, akademikas Ščerbakovas spėja, kad seniausi vandenyno dugno sluoksniai bus susidarę maždaug prieš 100 milijonų metų. „Tikriausiai ir ligi tol jūrų ir vandenynų buvo, tačiau jų konfigūracija gerokai skyrėsi nuo dabartinės", — pabrėžia jis ta proga.
Pagaliau tarybinis geologas Afanasjevas, naujai interpretuodamas nuosėdų kaupimosi greitį, Ramiojo, kaip ir Pasaulio, vandenyno formavimosi laiką datuoja terciaro periodu. Tad Ramusis vandenynas neturi dau-i giau kaip 70 milijonų metų (Afanasjevas mano, kad dabartinio Pacifiko amžius nepranoksta 50 milijonų metų). Teisybė, kiti mokslininkai, remdamiesi tais pačiais nuosėdų sluoksnio storumo duomenimis (bet spėdami, kad nuosėdos praeityje sėdusios kur kas lėčiau), Ramųjį vandenyną laiko žilu seneliu. Pavyzdžiui, profesorius Leontjevas mano, kad Ramiajam vandenynui— mažų mažiausiai 1 milijardas (!) metų, nes vandenynų amžius, kaip mano Leontjevas ir kiti tarybiniai, taip pat užsienio mokslininkai, lygintinas su planetos amžiumi ir skaičiuojamas milijardais metų.
Tačiau, kad ir kaip ginčytųsi mokslininkai dėl Pacifiko amžiaus, dauguma iš jų sutaria, jog dabartinis Ramusis vandenynas atsirado dėl ilgų ir intensyvių procesų Žemės plutoje, jog jis turi savo geologinę istoriją, nors priešistorijis ir skendi laiko migloje.
Pamėginkime trumpai apžvelgti tą istoriją pirmiausia pagal puikią Menardo monografiją „Ramiojo vandenyno dugno geologija". Joje sukaupta ir apibendrinta gausybė duomenų, kuriuos surinko okeanografai ir geofizikai pastaraisiais metais. Visus geologinius, geofizinius, biologinius procesus ir faktus jis traktuoja tarpusavyje susijusius.
Ramiojo vandenyno įdauba, mano Menardas, buvusi maždaug tos pačios formos, kokią matome mūsų dienomis, jau prieš 200 milijonų metų: ją juosė beveik ištisinis salų lankų ir povandeninių keterų ratas. „Šiuolaikinis" buvęs ir įdaubos gylio vidurkis, nors konkrečios gilumos ir skyrėsi gerokai nuo dabartinių. Tam tikru mezozoinės eros momentu rytinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje kilo milžiniškas procesas, sukūręs didžiulę povandeninę šalį, kurios iškiliausi ruožai tapo salomis ir salynais, tiek tebeegzistuojančiais dabar, tiek išnykusiais. „Darvino pakiluma" — taip Menardas vadino tą šalį, pagerbdamas didįjį anglų mokslininką, kuris pirmasis paskelbė hipotezę, jog toje Pacifiko dalyje kadaise buvę salų ir seklumų, dabar nugrimzdusių į dugną. O kadangi literatūroje įprasta pridurti prie hipotezinių ar iš tiesų egzistavusių, bet paskendusių kraštų vardų priesagas -ija arba -idė (Beringija, Pacifidė, Atlantidė ir kt), tai Darvino pakilumą galime visiškai pamatuotai vadinti vienu žodžiu — „Darvinide" arba „Darvinija".
Daugiau kaip 10 tūkstančių kilometrų į ilgį ir 4000 kilometrų į plotį nusidriekusi ta povandeninė šalis Ramiojo vandenyno centre — nuo Tuamoto salyno ligi Maršalo salų. Neregėtos jėgos ir galingumo vulkanizmas, kuris lydėjęs Darvinidės radimąsi, sukūręs taip pat vulkanines salas ir saleles. Milžiniški Žemės plutos blokai buvę nustumti į šonus. Iš dugno prie Darvinidės šiaurės vakarų galo išnirę salų lankai — o greta radęsi giliavandenių lovių. Kreidos periodo viduryje, maždaug prieš 100 milijonų metų, Centrinis Ramusis vandenynas buvęs sėte prisėtas vulkaninių salų, savo viršūnes iškišusių iš gelmių. Ugnikalniai, virtine pabirę Darvinidei iš šonų, augdami kėlę šlaitus. Tie šlaitai jungęsi vienas su kitu, ir tuo būdu iškilusios didingos ugnikalninės keteros. Taip atsiradę povandeniniai Midpacifiko — Ramiojo vandenyno vidurio kalnai ir Tvamoto kalnynas, kuris ir šiandien tebestūkso po vandeniu. Kiti ugnikalniai, esantys atokiai vienas nuo kito, nors ir nesusiliejo į vieną kalnų virtinę, vis dėlto išsiveržė iš vandens. Tai pavienės salos, iš kurių, Menardo akimis, esančios, pavyzdžiui, ir Maršalo salos, turinčios daug vulkaninių viršūnių.
Centriniame Ramiajame vandenyne, kur dabar šėlsta didžiulės kaip kalnai bangos, kur tyko nemažos gelmės, prieš milijonus metų buvę salų grupės ir plačios seklios bankos. Daugelis iš jų baigdavęsi povandeninių keterų viršūnėmis, atsiradusiomis dėl ugnikalnių susiliejimo į vieną kalnų virtinę. Tada ir prasidėjęs nežymus, bet iš tiesų titaniškas koralų darbas, kuris sukūrė dabartines koralines salas ir rifus, atolus ir seklumas, povandenines plokštikalnds ir bankas, suklotas iš mažyčių, negiliai gyvenančių jūrų organizmų palaikų.
Kaip galėjo rastis koralinių salų kelių kilometrų gylyje, jeigu jų kūrėjai, jūrų organizmai, gali tarpti tik seklumose? Tas klausimas beveik pusantro šimtmečio jaudino tyrėjų protus. Didysis Darvinas paskelbė darnią koralų „trobesių" statybos hipotezę. Mat, iagūninių nuosėdų sala — tai monumentas, „pasistatytas nesuskaičiuojamos galybės mažulyčių architektų, pasiryžusių pažymėti tą vietą, kur žemę palaidojusios vandenyno gelmės".
Darvino hipotezė turėjo karštų šalininkų ir tokių pat aistringų priešininkų. Ginčai dėl jos truko daugiau kaip šimtą metų, ir dabartiniai tyrimai patvirtino Darvino principą.
Koralinių rifų esama trijuose vandenynuose: Atlanto, Indijos ir Ramiajame. Nedideli Vestindijos ir Bermudų salų rifai Atlante ir net gausybė koralinių salų ir salelių Indijos vandenyne — Maldivų salos, Kokosų, arba Kylingo, salos — visa tai menkniekis, palyginti su begale koralų „trobesių", pabirusių Ramiajame vandenyne, tropinėje Pacifiko dalyje, milžiniškame ruože nuo šiaurės vakarų ligi pietryčių. Tai ruožas, kurio ilgis beveik 10 tūkstančių kilometrų ir plotis maždaug 2,5 tūkstančio kilometrų! Didelėse koralų salose ir salynuose — Maršalo ir Karolinos salose, Tvamoto salyne, Gilberto ir Elio salose — nuo seno, dar toli gražu prieš mūsų eros pradžią, apsigyveno žmonės. Kitose koralinėse salose, Ramiojo vandenyno centre, europiečiai nerado žmonių. Tačiau esama daug įrodymų, kad tos salos kadaise buvusios gyvenamos. Pagaliau šimtuose koralinių „trobesių" niekad nėra gyvenęs žmogus.
Dar XVIII amžiaus pabaigoje garsusis kapitonas Džeimsas Kukas rado Didįjį Barjerinį rifą, kuris juosia rytinį Australijos krantą. Beveik 2000 kilometrų stūkso tas didingas statinys (juk jį sukūrė tegul ir ne protingos, bet vis dėlto gyvos būtybės, o ne negyvoji gamta!). Šiaurinė dalis atitolusi maždaug 100 kilometrų nuo penktojo žemyno kranto, o vidurinė priartėja 13—15 kilometrų, pietuose Didysis Barjerinis rifas nutolsta nuo žemyno daugiau kaip per 150 kilometrų. Tarp Australijos kranto ir Didžiojo Bar jerinio rifo esama daugybės smulkesnių koralinių „trobesių".
Vargu ar kas abejojo spėjimu, kad Didysis Barjerinis rifas ir kiti, ne tokie monumentalūs koralų kūriniai, kurių esama žemynų ir salų pakrantėse, yra nugrimzdusios sausumos „antkapiai": visuotinai žinoma, kad greičiausiai ir intensyviausiai vandenynas puola kaip tik toje Pacifiko dalyje, o Pietryčių Azijos ir gretimų salų krantas iš lėto grimzta. Tačiau argi ir Ramiojo vandenyno centre gausybė koralinių salų ir atolų taip pat yra paskendusios sausumos „antkapiai"? Darvinas ir jo šalininkai manė, kad taip. Tačiau įrodyti jų teisumą pasisekė neseniai — koralų salų giliaisiais gręžiniais.
Koralų trobesiai pasiekia maždaug 17—37 metrus per tūkstantį metų. Juo „storesnis" statinys, juo didesnis koralų sluoksnis, juo senesnis trobesys. Ir kiekvienas šimtas metrų gilyn į koralų trobesį atitinka pusšimtį metrų nugrimzdusios sausumos arba seklios bankos. Juk koralai gali gyventi ne giliau kaip 50, daugių daugiausia 60 metrų!
Pirmasis gręžinys 1897—1898 metais Elio salų Funafučio koraliniame atole parodė, jog koralų nuosėdų storis — daugiau kaip trys šimtai metrų. Beje, galimas daiktas, klodas slūgso kur kas giliau — bet grąžtas tiek tesiekė. Ir iš tikrųjų kitas gręžinys Borodino saloje (į-pietus nuo Japonijos) pasiekė 432 metrus, nors ir čia tyrėjams nepasisekė koralų mūro išgręžti ligi pat dugno, ligi jo pamato.
1947 metų vasarą nelemtajame Bikinio atole galų gale pavyko išgręžti gilesnį gręžinį — grąžtas pasiekė daugiau kaip 780 metrų. O geofizikos duomenys parodė, kad realus Bikinio koralinių nuogulų storis siekia maždaug 1300 metrų! Vėliau, tirdami Enivetoko atolo koralų sluoksnį, geofizikai rado, kad jo koralinių nuosėdų storis čia siekiąs maždaug pusantro kilometro. Taigi šiame rajone sausuma nugrimzdo maždaug .1500 metrų—-dydis, įspūdingas net Ramiajam vandenynui.
O kada pradėjo grimzti Darvino pakiluma? Prieš 60—100 milijonų metų ugnikalnių veikla pasidarė stipriausia, o paskui ėmė silpnėti. Daugelis ugnikalnių užgeso, jų viršūnės buvo nupiautos bangų ir virto sekliomis bankomis. „Pradėjo grimzti visa struktūra, beveik visas jos plčtas, išskyrus Tokelavo salų rajoną ir, galimas daiktas, du seklius ruožus vandenyno Siaurės vakaruose, — rašo Menardas. —Apskritai, ji nugrimzdo jau beveik du kilometrus. O daugelis iš gausybės salų, nors ir gerokai nugrimzdusių, dar ilgai buvo tarpiniai faunos plitimo punktai, nes augančios koralų kolonijos laikė tų salų viršūnes vandenyno lygyje. Vietoj nugrimzdusių gajotų tarpais dugne rasdavosi naujų ugnikalnių grupių."