Bet, prieš pradedant pasakoti apie tos šalies paieškas, ko gero, reikia apibendrinti pirmiau pasakytas mintis.
Dravidų kalbų vartotojai kadaise bus gyvenę plačioje teritorijoje, nuo Kaukazo ir Vidurinės Azijos ligi Arabijos ir Indijos — spėja daugelis mokslininkų, palyginę dravidų kalbas su seniausių Indostano, Mezopotamijos, Elamo (o gal ne tik Elamo, bet ir kitų Irano rajonų, net Vidurinės Azijos, taip pat Kaukazo) gyventojų kalbomis, su Arabijos geografiniais vardais ir kalbomis. Tačiau Indostanas negali būti tų kalbų tėvynė. O plito jos vis dėlto ne iš šiaurės ar šiaurės vakarų, o iš pietų, nes dauguma dravidų kalbų vartotojų gyvena Indijos pietuose.
Ir Protoindijos civilizacijos kūrėjai, ir šumerų pirmtakai, ubaidžiai, kalbėjo, galimas daiktas, dravidų ar joms artimomis kalbomis. Kramerio ir kitų tyrėjų akimis, Protoindijos kultūrą į Indiją atnešę ubaidžiai, išstumti iš Mezopotamijos pietų karingų ateivių šumerų. O seniausiųjų Mezopota-mijos gyventojų mitai sako, kad civilizaciją į tą rajoną atnešęs dievas Enkis. Jis įkūręs Eridų, piečiausią Mezopotamijos miestą. „Kai viešpaties valdžia nusileido iš dangaus, viešpatystė buvo Eriduje", — skelbia seniausias „viešpačių sąrašas", rastas Mezopotamijoje. Ar visa tai nereiškia, kad ir į Indiją, ir Mezopotamiją (o galimas daiktas, ir į Elamą ar net Egiptą) civilizacija yra patekusi iš kokio nors nežinomo centro? Tos civilizacijos žmonės bus buvę tamsiaodžiai ir kalbėję dravidų kalbomis. O senieji dravidų padavimai sako, kad jų sentėvynė esanti Lemūrija, kuri dabar yra Indijos vandenyno dugne!
Ar negalima rasti ne tik indų, bet ir šumerų šaltiniuose tos legendinės šalies paminėjimo? Savaime suprantama, ji nebūtinai turi turėti Lemūrijos, Navalamo, Tamalahamo, Pietų žemyno ar kokį kitą vardą — jį galėjo pakeisti šumerai (juk perkūrė jie ubaidžių Enkį į Eją), antra vertus, ir dravidiški paskendusio žemyno vardai siekia tik viduramžius, todėl galėjo smarkiai pakisti.
Dievas Eja, arba Enkis, „Mezopotamijos Poseidonas", padovanojęs Eridaus, piečiausio Mezopotamijos miesto, žmonėms civilizaciją. O pats Enkis gyvenęs Dilmuno šalyje, kur nebuvę ligų ir mirties, tekėjęs tyras versmių vanduo, o žmonių gyvenimas buvęs laimingas ir njrūpestingas. Štai kaip nusako Enkio valdas vienas iš seniausių Mezopotamijos mitų:
Dilmuno žemė šventa,
Dilmuno žemė tyra.
Vieta ta švari, vieta ta skaisti...
Dilmune varnos nekranksi,
Vištelė laukinė nekvaksi nešaukia
Vištos laukinės kitos,
Liūtas nedrasko,
Netyko avelės ir vilkas nelabas,
Niekas nėr matęs, kad rytų ėriuką Šuva,
Nieks neregėjęs, kad grūdus maumotų šernai,
Salyklą štai kloja našlė ten ant stogo.
Būk tikras — salyklo net paukštis neles...
Nesunku įspėti, skaitant tas poetiškas eilutes (iš šumerų j anglų kalbą vertė Krameris; iš anglų kalbos į rusų — knygos autorius), kad kalbama apie šumerų rojų, pažadėtąją žemę (kuri, beje, buvo Biblijos rojaus pirmavaizdis). Atrodytų, ko čia abejoti: Dilmunas esąs mitinė šalis, ir iš tikrųjų niekad nė nebuvęs! Tačiau ne! Minint „laivus iš Dilmuno" randame Mezopotamijos komercininkų raštuose, ir dar labai senuose. Antra vertus, ir vėlesniuose asirų šaltiniuose sakoma, kad Dilmuno viešpats, vardu Uperis, mokėjęs duoklę Asirijos valdovui Sargonui II. Kitas asirų viešpats parsivežęs iš Dilmuno grobį: vario, žalvario, brangmedžio kamienų. Dilmuno kariai padėję asirų despotui Sinaheribui su žeme sulyginti „miestų tėvą" Babiloną... Taigi nors mitologija Ėjos valdas skelbia tikriausiu rojumi, Dilmunas vis dėlto buvo reali šalis.
O kurgi ji buvo? Dilmunas vadinamas „šalimi, iš kur teka saulė". Taigi ji ieškotina į rytus nuo Tigro ir Eufrato slėnio. Archeologai, radę Persų įlankos Bachreino salose senovinę civilizaciją, „tarpinę grandį" tarp Indijos ir Mezopotamijos kultūrų, pamanė aptikę paslaptingąjį Dilmuną. Tačiau neseniai Krameris pateikė svarių argumentų, kad Bachreino salos negalėjusios būti Dilmunas: ten nėra dramblių, o juk drambliakaulis buvo versliausia Dilmuno prekė. Ten nerasta vandens dievo šventovių ir kt. Pats Krameris mano, jog Mezopotamijos gyventojams Dilmunas buvęs Indija ir protoindžių civilizacija, kuri turėjo stiprų vandens kultą, išaugusią jūreivystę, prijaukintus dramblius.
Ar iš tiesų? O gal nauji tyrimai privers dar sykį peržiūrėti Dilmuno vietos klausimą? Ir „pastūmės" ją ne tik į rytus, bet ir į pietus nuo Tigro ir Eufrato deltos, į Indijos vandenyną? Atsakyti į tą klausimą — nei teigiamai, nei neigiamai negalima, kol kruopščiai neištirtas Indijos vandenyno dugnas, kol neperskaityti hieroglifų tekstai, parašyti Protoindijos civilizacijos kūrėjų (juk žodis Dilmunas, Kramerio nuomone, taip pat esąs ne šumeriškas, o ubaidiškas, ir jeigu Dilmunu savo šalį vadino protoin-džiai, galima tikėtis tą vardą rasti ir antspauduose arba amuletuose su įrašais). Taigi ir čia suvokti baisiai sudėtingą Indijos ir Mezopotamijos senovės civilizacijų kilmės problemą tyrėjams gali padėti ne tik archeologija, antropologija, kalbotyra, senųjų rašmenų dešifravimas, bet ir toks, atrodytų, tolimas nuo jų mokslas, kaip okeanografija.