Pasak Edgaro Keisio, akašos įrašai nuolatos pateikia daugybę duomenų apie mus pačius, apie mūsų elgsenos bei potyrių modelius, užuominų apie turimus talentus, - tą informaciją mums reikia apdirbti, kad augtume ir tobulėtume. Tačiau remdamasis žiniomis apie savo sielos istoriją, žmogus tik nujaučia, kas jo laukia šiame gyvenime, nes tiksliai nuspėti, kas atsitiks konkrečiomis aplinkybėmis, beveik neįmanoma - žmogus turi laisvą valią ir nuolatos renkasi. Įrašų skaitymo žodžiais tariant, „JOKIA PATIRTIS, jokie potraukiai, jokia aplinka negali pranokti esybės VALIOS (954 - 1)."
Keisis tikėjo, kad, jei tik žmogus valios pastangas nukreips reikiama linkme, jis ar ji pajėgs įveikti visokiausias kliūtis ir tikrąja šių žodžių prasme permainys savo gyvenimą. Nors akašos įrašai praneša, kad savirealizacijos procesas vyksta nuolatos ir yra veikiamas įvairių veiksnių, iš esmės ir visų pirma asmeninio sąmoningumo augimas priklauso nuo paties žmogaus. Tačiau, kaip jau buvo minėta, asmeninėms pamokoms lemta kartotis tol, kol jos bus išmoktos.
Šios prielaidos analogija komiškai pavaizduota filme Švilpiko diena (Groundhog Day)*, kuriame Bilis Murėjus (Bill Murray) vaidina žmogų turintį, regis, vienintelį gyvenimo tikslą – tenkinti
-------------------------------------------------------
*Vasario 2-ąją žymima Kristaus Paaukojimo šventė (Lietuvoje dar Perkūno diena) Amerikoje vadinama Švilpiko diena, kai pusiaužiemyje iš žiemos miego nubunda švilpikas, ir pagal jo šešėlį žmonės spėja žiemos trukmę: jei diena saulėta ir galima matyti švilpiko šešėlį, vadinasi, žiema dar tęsis šešias savaites (vert.).
savo troškimus. Vieną rytą B ilis pasijunta užstrigęs laike, taigi kiekvieną kartajam nubudus vis būna „švilpiko diena" - diena, kai švilpikas ieško savo šešėlio. Tačiau, nors visos dienos yra „švilpiko", Bilis greitai pastebi, kad kiekvienos atskiros dienos įvykių turinys ir kokybė visiškai priklauso nuo jo pasirinktų sprendimų ir bendravimo su kitais. Ilgai tyčia ir netyčia klydęs, jis savo gyvenime prieina kryžkelę ir nutaria daryti viską „teisingai", kad diena būtų gera ne tik jam pačiam, bet ir jį supantiems žmonėms. Kai jam pagaliau tai pavyksta, jis ištrūksta iš laiko spąstų ir gali toliau gyventi savo gyvenimą.
Patyrinėję Keisio surinktą medžiagą galime tvirtinti, kad tobulindami sielą ir asmenybę mes vis sulaukiame gyvenimo laiko, kurį galime laikyti kryžkele. Tai situacijos, kuriose susiduriame su būtinybe rinktis, kurios duoda mums pamokas ir teikia potyrius ir kurios suveda su pačiais įvairiausiais žmonėmis, - žodžiu, sudaro sąlygas įvykdyti dar vieną sielos mokymo plano punktą. Mūsų nuolatos daromi sprendimai veda mus prie kitų kryžkelių ir sukelia vis naujus potyrius. Šios kryžkelės - tai tam tikri baigti mūsų gyvenimo laikotarpiai, arba asmeninės raidos ciklai. Potyriai, kuriuos „pritraukiame" prie savęs (ir pamokos, kurias šie potyriai teikia), priklauso nuo mūsų sprendimų, padarytų iki tos akimirkos.
Viename skaityme (5244 - 1) Keisis teigė, kad akašos įrašai yra „esybės elgesio atspaudai, rodantys, kaip ją veikė priežasties ir pasekmės dėsnis, kaip esybė jį interpretavo kaupdama patirtį ir viešėdama žemėje, kai bendravo su kitais žmonėmis". O kitame skaityme (364 - 6) Keisis apibūdino šią informaciją kaip „užrašus ant sparnų ar paties laiko rato". Tai šaltinis visa ko, ką žmogus patyrė laikinai viešėdamas įvairiose visatos vietose, taip pat iš šio šaltinio kyla visa kas, kas turi įtakos dabarčiai.
Štai vienas trisdešimt trejų metų psichologas (2410 - 1) panūdo sužinoti, kur link gyvenime jį nuves jo profesija. Keisis jam pasakė, kad rezultatas visiškai priklauso nuo jo paties pasirinkimų, jo troškimų, jo vilčių ir jo idealų. Jei jaunuolis pasirinktų materialinės naudos ir asmeninės garbės siekimo kelią, jo gyvenimas būtų vienoks, jeigu jo pagrindinis tikslas būtų padėti ir patarti atėjusiems pas jį pagalbos - visai kitoks. Keisio skaitymas paskatino jį pasirinkti pastarąjį kelią, jis nutarė gyventi dovanodamas savo pacientams viltį ir padėdamas jiems busti. Skaityme buvo tvirtinama, kad jei jis taip pasielgtų, tai pelnytų „proto pasitenkinimą, vidinę ramybę ir materialius dalykus ir visa tai skirtų Dievo ŠLOVEI - ne sau."
Vienai moteriai buvo pasakyta (1567 - 2), kad jos siela amžiams paliko savo įrašus laike ir erdvėje. Antra vertus, nors šie įrašai (tiksliau, juose užfiksuoti praeities įvykiai) ją nuolatos veikė, šis jos gyvenimas ir jame kylančios paskatos visų pirma priklausė nuo dabartinio jos elgesio, galima sakyti, nuo to, „kokį burtąjį ištraukė dabartyje".
Pasirinkimų svarba ir asmeninis dalyvavimas kuriant savo gyvenimo turinį buvo pabrėžti skaitant įrašus šešiasdešimt trejų metų moteriai, norėjusiai sužinoti, kokias užduotis Dievas skyrė jai atlikti per likusius gyvenimo metus (505 - 4). Keisis paaiškino, kad jai verčiau savo klausimą formuluoti taip: „Kas man mano žemiškojo gyvenimo veikloje lig šiol puikiausiai sekėsi, kad dabar ta veikla galėčiau dar geriau išreikšti Dievo meilę gyvendama čia?.." Žmogus, galėjęs tiksliausiai atsakyti į tą klausimą žinoma, buvo pati moteris.
Skaitydamas įrašus vienai keturiasdešimt vienerių metų moteriai, Keisis priminė, kad jai teksią susidurti su praeityje susiformuotais įvykių ir elgsenos modeliais. Taip pat jos gyvenime pasitaikysią potyrių, kurių išvengti būsią neįmanoma, tačiau galimus tikrovės variantus lems jos pačios priimti sprendimai, kurie galiausiai ir suformuos dabartinę jos būtį. Siela nuolatos įtraukta į šį įrašų kaupimo procesą:
Tada mes pasirenkame interpretacijas, trokšdami ir tikėdamiesi, kad ši patirtis gali būti naudinga esybei; kad ji gali padėti jai siekti tikslų, dėl kurių ta esybė atėjo j dabartinį gyvenimą.
Tai pasakytina ir apie šią esybę, ir apie daugelį individualių sielų žemėje: niekas, joks susitikimas neįvyksta atsitiktinai. Tai modelis, šablonas. Tačiau šiuos šablonus sumontuoja pati individuali esybė. Nes tokie yra įstatymai. [...]
Tiesa ta, kad kiekvienos esybės patirtyje yra latentiniai ir išreikšti potraukiai, išreikšti gebėjimai, išreikštos dorybės, išreikštos ydos. Šias ydas, šias dorybes esybei galima parodyti, tačiau jų panaudojimas, jų pritaikymas pasirenkamas laisva valia - ta, kuri yra visuotinė dovana žmonių vaikų sieloms; kad kiekviena esybė pažintų save, kad būtų savimi ir kartu esybe, turinčia visatos priežastį.
Taigi esybė kuria modelius, rašo gyvenimo knygą, besiremdama tiesa, žiniomis, išmintimi, bendraudama su savo artimu žemiškoje viešnagėje. Tarpuose tarp tokių viešnagių taip pat yra sąmonė, arba sąmoningumas. Nes siela yra amžina, ji gyvena toliau, turi sąmonę ir suvokia, ką ji yra sukūrusi.
2620 – 2
Žmonės, kurie nori sužinoti, kas apie juos užfiksuota akašos Įrašuose, nebūtinai turi ieškoti atsakymų labai toli. Štai vienai moteriai (752 - 1) Keisis pasakė, kad „siela suvokia su ja susijusią informaciją, įspaustą akašos įrašuose, visada, kai tas individas stengiasi tai padaryti, kad ir kokios tos jo pastangos būtų". Kitą kartą žmonėms buvo paaiškinta, kad jie būtinai gaus informaciją, nes „šie įrašai NĖRA kaip paveikslai ekrane nei kaip parašyti žodžiai, bet aktyvios esybės gyvenimo jėgos" (288 - 27).
Kerol Ana Liaros (Carol Ann Liaros) iš Niujorko ir Mere Rouč (Mary Roach) iš Virdžinijos yra dvi šiuolaikinės profesionalios ekstrasensės, garsėjančios aiškiaregystės gebėjimais. Tiek Kerol Ana, tiek Mere savo informaciją semiasi iš akašos įrašų ir kiekviena jų yra aptarusi būdus, kaip įrašų turinys pasireiškia konkrečių žmonių gyvenime.
Patvirtindama Edgaro Keisio teiginį, kad „akašos įrašų esama visa kur", Mere Rouč sako štai ką: Akašos informacija kiekvienai sielai egzistuoja tarsi pradinis projektas, kurio metmenys reiškiasi pirštų atspaudais, kraujo grupe, žvaigždžių padėtimi, akių rainelės ypatybėmis, eneagramomis, numerologi-niais elementais, sapnais, savihipnozės metu patiriamais įspūdžiais, fantazijomis ir t. t. Netgi DNR struktūra yra tam tikras žmogaus esybės projektas. Informacija apie kiekvieno individo įrašus nuolatos pasireiškia jo ar jos gyvenime pačiais įvairiausiais būdais." Kitaip tariant, daug žmogaus gyvenimo aspektų yra tarsi akašos įrašų holograma - kiekvienoje atskiroje dalyje saugoma visuma.
Kerol Ana Liaros teigia, kad asmeninė žmogaus akašos įrašų išraiška yra jo aura - tokią išvadą ji padarė skaitydama įrašus. Kaip iš atskiro kompiuterių tinklo sistemos kompiuterio, taip ir iš auros - atskiro elemento - galima gauti informaciją, saugomą centriniame įraše. Auroje akivaizdu viskas, kas vyksta žmogaus gyvenime. Kerol Ana Liaros toliau sako: „Žmogaus aura keičiasi keičiantis jo ar jos fizinės sveikatos būklei arba gyvybinėms jėgoms." Pavyzdžiui, jei Kerol Ana mato pilkas dėmes žmogaus širdies plote, ji žino, kad tas žmogus buvo patyręs širdies smūgį arba jį kamuoja kokie nors kiti širdies negalavimai. Panašiai savo auros stebėjimo įgūdžius aprašo ir Edgaras Keisis:
Kiek tik galiu prisiminti, visada matydavau su žmonėmis susijusias spalvas. Neprisimenu tokio atvejo, kad sutikti žmonės mano tinklainėje nejsirašytų mėlyna, žalia ir raudona spalvomis, švelniai besiliejančiomis nuo jų galvų ir pečių. Tik po ilgo laiko suvokiau, kad kiti žmonės šių spalvų nemato; tik gerokai vėliau išgirdau žodj „aura" ir sužinojau, kad juo apibūdinamas šis reiškinys, kuris man buvo visiškai įprastas dalykas. Aš netgi negalvoju apie žmones kitaip, kaip tik turėdamas omenyje jų auras; matau, kaip laikui bėgant keičiasi mano draugų ir mylimųjų auros: liga, nusiminimas, meilė, išsipildymas - viskas atsispindi auroje, todėl man aura yra sielos vėtrungė.
Auros (ARE. Press, 1945)
Svarbu pažymėti, kad žmonėms nebūtina matyti aurų ar lankytis pas ekstrasensą, kad įžiūrėtų, ką akašos įrašai yra jiems numatę nuveikti kiekvieną gyvenimo akimirką. Viename skaityme buvo pasakyta:
Kad ir kur būtumėte! Ar Hartforde, ar Sing Singe, ar Kalamazu, ar Timbuktu miestuose - visiškai tas pats! Viešpats yra visatos Dievas, kad ir kur jūs būtumėt! Nes kiekviena siela atsiduria ten, kur yra, vien dėka Dievo malonės. Tada naudokitės ta diena, tuo laikotarpiu. Jei jis bus deramai panaudotas, tada bus parodytas kitas.
3356 – 1
Kad ir kokie būtų mūsų dabartiniai santykiai su kitais žmonėmis, mūsų išgyvenimai ar patiriami sunkumai, tai yra būtent ta patirtis, kuri jau buvo užfiksuota akašos įrašuose ir dabar pasireiškė mūsų gyvenime. Kaip mes pasielgsime tomis aplinkybėmis, priklauso nuo mūsų laisvos valios, tačiau sielai augti galimybė yra visada. Skaitymai teigia štai tokią mintį: jei žmogus daro tai, ką jis dabar daryti moka, tai įrašai leis pasireikšti ir kitiems dalykams, kurie jau numatyti sielos tobulėjimo grafike. Keisis dažnai sakydavo: „Eilutė po eilutės, nurodymas po nurodymo..."
Edgarui Keisiui nereikėjo būti tame pačiame kambaryje su asmeniu, kad jis galėtų jam skaityti įrašus. Dauguma skaitymų būdavo atliekami per atstumą. Pavyzdžiui, kai Keisis planuodavo skaityti įrašuose apie fizinę žmogaus būklę, jis tiesiog paprašydavo, kad tas žmogus paskirtu laiku liktų namie, - tokiu būdu Keisio pasąmonė susiderindavo sujos ar jo buvimo vieta. Tačiau ilgainiui ėmė pasitaikyti atvejų, kai žmonės pamiršdavo paskirtą laiką arba nesuskubdavo laiku atvykti į sutartą vietą. Atrodo, tai netrukdė Keisiui gauti ir teikti informaciją. Tokiais atvejais jis pradėdavo skaitymą maždaug taip: „Randame šiuos kūno įspaudus, nerandame čia kūno." (Skaitymas 174-1 ir kiti.) Paskui jis imdavo teikti pageidaujamą informaciją. Žmonės paskui save palieka ypatingą energinį pėdsaką galbūt savo auros liekaną, kurią sensityvus asmuo sugeba jausti.
Knygoje Dvasios karys Deividas Morhauzas (Psychic Warior, David Morehouse) pasakoja apie asmeninę nuotolinio regėjimo patirtį ir apie savo gebėjimą jausti praeities, dabarties ir ateities atspaudus. Nuotolinis regėjimas, taip pat žinomas kaip „kelionė mintimis", teoriškai įgalina asmenį stebėti žmones ar įvykius per tam tikrą atstumą erdvėje ar laike. Panašiai kaip gaunant informaciją saugomą akašos įrašuose, nuotolinis regėjimas leidžia keliautojui betarpiškai patirti dalykus, kuriuos suvokė ir įrašė kiti. Tas yra sakoma ir Edgaro Keisio skaityme Deividui (David): „Praeitis buvo užrakinta, o ateitis - nepritvirtinta gaisrininkų žarna, svyruojanti ir siūbuojanti, nuolatos besikeičianti."
Savo knygoje Intuicijos technologijos (Intuition Technologies) Kerol Ana Liaros prisimena aklos moters, vardu Lola, nuotolinio regėjimo įspūdžius. Bijodama viena vykti į nepažįstamą vietovę (Vašingtoną), Lola nusprendė į viešbutį, kuriame ketino apsistoti, pirmiau „nukeliauti mintimis". Pradžioje Lola patogiai įsitaisė savo svetainėje Bufale, Niujorko valstijoje. Ji atsipalaidavo ir pradėjo įsivaizduoti viešbutį Vašingtone. Štai ką pasakoja Kerol Ana:
Pirmiausia ji vizualizavo viešbutį ir jo aplinką iš paukščio skrydžio, o paskui perkėlė save mintimis į viešbučio vestibiulį. Pasitelkusi vaizduotę ir minties galią, ji perėjo per vestibiulį ir liftu užsikėlė į aukštą, kuriame buvo jos kambarys. Ji atkreipė dėmesį į aukšto numerį ir nuvedė save mintimis koridoriumi iki savo kambario. Įeidama ji itin atkreipė dėmesį į patalpų išdėstymą, baldų sustatymą, net kambario spalvas. [...]
Vėliau Lola atvyko į tą patį viešbutį, kurį buvo mačiusi vaizduotėje. Jos kambarys taip pat buvo tame pačiame aukšte, kurį ji įsivaizdavo, ir jis buvo „tiksliai toks, kokį ji vizualizavo prieš keletą savaičių." (Šiuolaikinis nuotolinio regėjimo pratimas aprašytas šio skyriaus gale.)
Kitas asmeninės informacijos gavimo iš akašos įrašų metodas yra sapnai. Sapnai, kaip žinome, suteikia sapnuotojui naudingos informacijos apie praeityje išgyventus įvykius, o pasąmonė, kai žmogus sapnuoja, gali pasiekti įrašus ir gauti objektyvios informacijos apie jo dabartį. Pavyzdžiui, viena moteris sapnavo, kad kalbasi su drauge. Ji pastebėjo, kad jos pašnekovė turi gražius dirbtinius perlų formos dantis ir kad kas antras dantis atrodo tarsi gryno aukso. Paklaususi Keisio, ką tas sapnas reiškęs, moteris sužinojo, kad auksiniai dantys simbolizavo dvasines tiesas, apie kurias jos draugė dažnai kalbėdavusi. Tačiau dantys buvę dirbtiniai, nes ji iš tikro nesilaikė savo gyvenime to, ką skelbė kitiems (288 - 14).
Įdomus sapnas prisisapnavo jaunuoliui, vardu Henris; jis domėjosi dvasiniais dalykais. Kartą vakare apsilankęs susirinkime, kurio dalyviai aptarinėjo dvasinius dėsnius ir asmeninę transformaciją, Henris nutarė „paprašyti sapno" patarimo, kaip jam derėtų ugdyti dvasią. Savo įspūdžius jis papasakojo štai taip:
Ant savo naktinio stalelio pasidėjau sąsiuvinį ir rašiklį, paskui užrašiau klausimą: „Koks būtų patarimas, kaip man lavinti savo dvasią?" Tą naktį sapnavau, kad esu Egipte. Viljamas, žmogus, kuriuo žaviuosi dėl jo įžvalgos, pasakė man, kad vienoje iš piramidžių manęs laukia asmuo nepaprastai gražiomis akimis ir apsuptas šviesos. Žinojau, kad tas asmuo yra Jėzus ir kad aš vėluoju, nes Jis manęs laukia jau be galo seniai. Pakeliui praėjau pro savo tėvus, kurie, man pasirodė, patarė paskubėti. Nuėjau į tą piramidę, ir tikrai Jėzus buvo apsuptas šviesos. Jis atrodė toks mylintis ir suprantantis ir drauge jautėsi „kaip namie" tarp visų sėdėjusių aplink Jį žmonių. Jis pakvietė mane prisėsti šalia, tada visi pradėjo manęs klausinėti apie šokio žingsnius, kurių, matyt, mane buvo išmokęs Jėzus, ir prašė, kad išmokyčiau juos, ko buvau išmokęs pats. Aš tarsi prisiminiau faktą, kad Jėzus mane mokė šokio žingsnių, bet neprisiminiau, kokie jie buvo; vis dėlto pasijutau visiems sakąs, kad tęsiu toliau ir mokysiu juos, ko pats esu išmokęs. Jėzus vis pažvelgdavo į mane šiltu žvilgsniu, o vienąkart man teko nutilti, kai susivokiau negerai galvojąs apie kitą žmogų... Jėzus pažvelgė į mane ir priminė, apie ką aš buvau pagalvojęs, tada pasakė, kad labiau už viską man reikia pradėti taisyti savo mintis!
Henris buvo įsitikinęs, kad sapnas suteikė jam tiesų atsakymą į jo klausimą.
1932 metais, skaitydamas įrašus vienam žmogui, Keisis susapnavo sapną, kuriame regėjo energijos laukus, supančius įvairius miestus. Sapne jis suvokė, kad kiekvieno miesto skleidžiama energija veikia jo gebėjimą teikti žmonėms informaciją iš akašos įrašų. Kaip žmonės turi energijos virpesius, arba auras, taip, atrodo, ir miestai turi kažin ką panašaus. Sapnas tarsi pabrėžė Keisio dažnai kartojamą teiginį, kad „mintys yra daiktai". Kitaip sakant, mintys yra mentalinio pasaulio objektai, kurie veikia materialųjį pasaulį. Keisis šitaip prisiminė savo sapną:
Tam tikros teritorijos skleidžia savo spinduliavimą; pavyzdžiui, daug lengviau skaityti įrašus žmogui, esančiam teritorijoje, susijusioje su sveikata arba gydymu (nors nebūtinai ligoninėje), nei kad skaityti [įrašus] žmogui, esančiam grynai verteiviškoje vietoje. Aš galėčiau daug geriau perskaityti jrašus (kaip buvo duotas pavyzdys) žmogui Ročesteryje, Niujorko valstijoje, nei žmogui Čikagoje, Ilinojuje, nes Ročesterio virpesiai kur kas aukštesni nei Čikagos virpesiai. [...]
Pranešimas apie 294 - 131 atvejį
Idėja, kad žmonės gali generuoti energinį poveikį masinei sąmonei, siejasi su Ruperto Šeldreiko (Rupert Sheldrake)* darbais. Šeldreiko teorija apie morfogenetinių laukų egzistavimą teigia, kad žmones, tiksliau, jų individualias sąmones, dažnai veikia nematomos jėgos, arba laukai. Iš esmės šie „laukai" labai primena akašos įrašus.
------------------------------------------
•Rupert Sheldrake - šiuolaikinis anglų mokslininkas biologas, tyrinėjantis telepatiją ir kitus psichikos reiškinius, morfinio rezonanso idėjos autorius (vert.).
Kartą skaitydamas {rašuose apie ankstesniųjų gyvenimo įtakos ir laisvos valios santykį („Joks potraukis, jokia įtaka nėra didesni už prigimtinę esybės teisę, kurią vadiname valią"), Keisis išsakė teiginį, kuris patvirtina prielaidą, jog įmanoma patirti mirčiai artimą būseną. Skaityme, be kitų dalykų, pasakyta:
jrašai yra įspausti laike ir erdvėje, jais pasireiškia ta jtaka, arba jėga, kurią vadiname Dievu. Jie, jrašai, yra ir seni, ir visada nauji. Tačiau tik kantrybėje ribotas protas suvokia jų VERTĘ neribotai, arba dvasinei, esačiai.
Taigi jrašai paimami iš šio laiko ir erdvės rezginio. Vadinasi, kai esybė patenka į sąmonę ir išeina iš jos į materialią plotmę, laike ir erdvėje lieka tai, kas buvo nuveikta - tokiu būdu juos, įrašus, galima aiškinti.
2144 – 1
Į mirčiai artimos būsenos egzistavimą pirmą kartą visuomenės dėmesys buvo atkreiptas 1975 metais, kai dr. Reimondas A. Mūdis (Raymond A. Moody) jaunesnysis išleido knygą Gyvenimas po gyvenimo (Life after Life), kuri iš karto pagarsėjo visame pasaulyje. Joje dr. Mūdis pasakoja, kad klinikinę mirtį patyrę ir iš jos „grįžę" žmonės dažnai būna išgyvenę vienodus potyrius. Vienas jų - tai „panoraminis, akimirksniu įvykstantis svarbiausių gyvenimo įvykių atsukimas atgal". Labai tikėtina, kad žmogus, priartėjęs prie mirties slenksčio, iš tiesų peržvelgia akašos įrašuose sukauptą informaciją apie save.
Turbūt Keisis buvo teisus, kai tvirtino, kad „įrašų esama visa kur". Kiekvienas iš mūsų yra kaip kompiuterio terminalas, įjungtas į pačius akašos įrašus. Mes galime „pasiekti centrinę duomenų bazę" sapnuodami, „įjungę" savo vaizduotę (vienas toks seansas aprašytas šio skyriaus gale), su patyrusio aiškiaregio pagalba, pasitelkę ezoterinius mokymus (pavyzdžiui, astrologiją ir numerologiją). Kiti būdai, kaip prisiliesti prie įrašų, yra meditacija ir malda, jie, pasak Keisio, be visa ko kita, ugdo dar romumą ir kantrybę, tai yra proto būsenas, kurios padeda „visus dalykus išsaugoti atmintyje".
Norint sužinoti apie ctkašoje užfiksuotus individo potraukius ir stimulus, nebūtina žvilgtelėti į pačius įrašus. Kad ir kur dabar būtume, kad ir ką veiktume, mes visą laiką „susitinkame" tuos pačius atspaudus, kuriuos patys sukūrėme visatos duomenų bazėje. Visa, ką patiria siela, atsitinka dėl kokios nors konkrečios priežasties. Ar norime išmokti mums skirtą pamoką, ar nenorime - tai tik laisvos valios klausimas, tačiau galiausiai ateis laikas, kai tą pamoką mums vis viena teks išmokti.
Akašos įrašai - tai stimulas, kuris padeda pasiekti ir gauti visa tai, ko mums reikia kaip tik šią akimirką. Jie yra jėga, suvedanti žmones draugėn, kad jie vienas iš kito mokytųsi. Įrašai - tai priemonė, kuri padeda žmonėms pažinti save ir realizuoti visą savo žmogiškąjį potencialą. Tai neaprėpiama visatos kompiuterinė sistema, tobulai sekanti visa ko raidą ir perduodanti duomenis tiksliai parinkdama laiką. Ir visų pirma, pasak Edgaro Keisio, akašos įrašai yra ne tik tam tikra filosofinė kategorija, - jie tokie pat tikri kaip ir visa kita, ką žmogus gali išvysti savo akimis:
Esybė turi žinoti, kad jrašas yra toks pat tikras kaip ir viskas, kas skleidžia šviesą, nes jis sklinda ir sklinda eterinėmis energijomis ir yra jrašomas j laiko ir erdvės juostelę.
871-1
Viskas apie kiekvieną kada nors gyvenusį individą yra užrašyta Gyvenimo knygoje.